„Esu linkusi daryti ir bandyti, o ne tikėtis“, – sako Joana Grygutis. Psichologė, kaniterapijos asistentė, trijų vaikų mama, dviejų Labradoro retriverių savininkė, šiuo metu atliekanti kaniterapijos praktiką. Radusi laisvą valandą, ji dar skuba į dresūros aikštelę – ruošia savo augintinę terapinio šuns egzaminui. „Kuo daugiau žinau apie kaniterapiją, tuo daugiau klausimų kyla, tačiau mano „kaniterapiniai klausimai“ tampa vis prasmingesni…“, – džiugiai šypsosi Joana.
Kodėl susidomėjote kaniterapija?
Gyvūnai mane domino nuo vaikystės – seniai supratau, kad gyvūnai gali žmonėms daug daugiau duoti, nei mes iš jų tikimės. Psichologijos studijų metais mano įsitikinimai dar sustiprėjo. Psichologija – tai tokia sritis, kur daug veiksnių gali padaryti žmogui gerą ar blogą įtaką… Prieš devynerius metus, gimus jauniausiam sūnui, susidūrėme su kitokia realybe – kitokio vaiko auginimu. Tada pastebėjau, kad mūsų berniukui skirtingi dalykai, asmenys ir gyvūnai kelia skirtingas emocijas. Su vienais gyvūnais sūnus siekė kontakto, kitus jam patiko stebėti iš tolo. Tuomet įsigijome britų trumpaplaukę katę, o jos vardas Ella tapo sinonimu visko, kas minkšta, malonu, švelnu ir pilka. Vis dėlto kirbėjo mintis apie šuns pritaikymą vaiko pasaulėjautai plėsti ir lavinti. Tuo metu jau turėjome juodą Labradoro retriverių kalytę, bet nutarėm įsigyti dar ir jauną šunį, norėjome tikslingiau jį mokyti – būtent tada susidomėjau kaniterapija.
Kodėl pasirinkote Labradoro retriveres – ar šios veislės šunys kažkuo ypatingi?
Prieš 13 metų persikėlėm į nuosavą namą ir atsirado poreikis turėti šunį, tačiau rūpėjo, kad gyvūnas būtų draugiškas vaikams, lengvai dresuojamas, tinkamo dydžio. Renkantis antrą šunį nekilo minčių apie kitokią veislę. Norma, vyresnioji mūsų kalytė, pateisino visus lūkesčius. „Pakeitėm“ tik šuns spalvą – Kia yra gelsvo kailio.
Šunys ir vaikai: kaip su augintinėmis sutaria jūsų sūnūs ir kaip šunys – su jais? Ar pastebite atsargesnį šunų elgesį su jaunėliu?
Jos myli visus, tačiau greit perpranta, iš ko iškaulyti kąsniukų, o su kuo galima smagiai padūkti. Ypač gudri Norma. Vaikams augant, o ypač gimus jaunėliui, ji pati susivokė, kur yra pageidaujama, o kur ne.
Visi trys mūsų vaikai labai myli šunis ir nerimauja, kai tenka juos palikti namie. Po sunkios Normos operacijos sūnūs ilgai sėdėjo šalia augintinės – kalbino, glostė. Šunims irgi labai rūpi vaikai. Kol berniukai miega, jos neina į jų kambarį. Bet vos pajutusios, kad pabudo, „praneša“. Tai geras įgūdis, ypač dėl jauniausio sūnaus, nes jis pats negali pranešti, kad pabudo.
Gimus jaunėliui, ne viskas buvo sklandu. Jis labai jautrus, bijo keistų garsų, neaiškių paviršių ir kitų dalykų. Ne visada supratome šio nerimo priežastis. Iš pradžių Norma jį gąsdino. Nežinome, kas – juoda spalva, didelė drėgna nosis, garsus šnopavimas ar kažkas kita kėlė nerimą. Tačiau paradoksalu: pati Norma greit susivokė, kad ji mūsų jaunėliui yra nerimo priežastis. Nors anksčiau miegodavo mūsų kambaryje, liovėsi eiti pas mus. Visiškai (!) nustojo loti namuose, o pajutusi mažiausius sūnaus nerimo požymius, eidavo į savo vietą ir tyliai tupėdavo.
Šiandien daug kas kitaip. Mantas priprato prie Normos, o įsigijus antrą šunį, pats suteikė jai vardą Kia (automobilio garbei, be to, tai vienas nedaugelio žodžių, kuriuos vaikas ištaria – Red.). Dabar stebiu kitką: bendraudamas su Kia, sūnus mane mėgdžioja! Jis žino komandų gestus ir jais naudojasi siekdamas, kad šuo padarytų vieną ar kitą dalyką. Kartais pats sukuria situacijas ir tai tampa mažu spektakliu… Po komandos „Bum“, šuo krenta ant šono ir nebejuda. Tada „atlekia“ greitosios automobiliukas ir gydytojas „atgaivina“ šunį.
Šuo gali tapti emociniu tiltu tarp vaiko ir jį supančio pasaulio… Ar „vaikštote“ šiuo tiltu? Ar šunys nešioja vaikų siunčiamas žinutes ir ar tokias pat žinutes per šunis siunčiate savo sūnums?
Mes daug laiko praleidžiame kartu, o šunys nuolat šalia – keturkojai šešėliai visada „sėlina“ iš paskos (Juokiasi – Red.). Kadangi mūsų Kia tik ruošiasi tapti terapiniu šunimi, ji dar neturi daug patirties. Prieš porą metų buvau nusivežusi vyresnę kalytę į specialiąją mokyklą, kurią lanko jaunėlis. Tai tebuvo paprastas susipažinimas, tačiau vaikų reakcijas atsimenu iki šiol. Mantukas vis rodė, kad tai jo šuo ir ragino visus ją glostyti. Vienas berniukas, kuris bijojo šunų, stebėjo tai iš tolo ir vis artėjo, kol galų gale lyg netyčia prisilietė. Mergaitė, kurios rankyčių raumenys nuolat būdavo įsitempę, po prisilietimo prie šuns – mokytoja iškart tai pajuto – lengvai atpalaidavo kumštelius. Mergytės akyse buvo tiek daug emocijų…
Ar kaniterapijos užsiėmimams pakanka švelnaus šuns žvilgsnio, malonios išvaizdos ir draugiško elgesio?
Kol neįsigilini, gali pasirodyti, kad to ir pakanka. Ką išvardijote, labai svarbu, bet tai tik pradžia, „pritaikant“ šunį terapijai. Vis labiau įsitikinu, kad terapinis šuo turi atitikti aibę reikalavimų, jam labai aukštai iškelta bendravimo kultūros kartelė, nes kaniterapija – tai darbas su išskirtinio jautrumo asmenimis. Šuo ir vedlys turi vienas kitą ne tik puikiai suprasti, bet ir jausti. Sunku keliais sakiniais nusakyti visus reikalavimus, kuriuos turi atitikti šuns ir vedlio komanda, nes šioje veikloje nebūna standartinių situacijų. Negali pasiruošti vieno scenarijaus ir pagal jį dirbti su visais. Pusvalandžio užsiėmimas gali pareikalauti pusdienio ar dienos pasirengimo.
Praėjusį rugpjūtį dalyvavote dviejų savaičių trukmės kaniterapijos kursuose. Kai paskaitų klausytojai tik mokėsi, jūs dar ir sunkiai dirbote: iš lenkų kalbos vertėte kaniterapijos paskaitas. Ar po kaniterapijos kursų ir bendravimo su lektore Hanna Wojciechowska pasikeitė jūsų požiūris į terapiją su šunimis?
Mano suvokimas apie kaniterapiją nuolat plečiasi – kaniterapijos kursai suteikė daug informacijos, naujų minčių. Buvo labai įdomu klausyti ir stebėti, kaip galima dirbti su šunimi. Labai vertingi buvo teoriniai dalykai, bet dar įdomiau buvo klausytis pasakojimų ir stebėti filmuotą kaniterapijos užsiėmimų medžiagą. Žinių gavome daug, bet suvokimas, kaip tai veikia, – vertingiausia kursų dalis. Be abejo, kuo daugiau žinai, tuo daugiau klausimų kyla, tačiau mano „kaniterapiniai klausimai“ tapo prasmingesni ir tikslesni.
Kilni kaniterapijos idėja ir vartotojiškumas: ką manote apie tai?
Manau, kad kaniterapija – labiau misija ir asmeniškas nuoširdus noras padėti žmonėms. Tai sunkiai įkainojama paslauga, nes kiekvienam užsiėmimui būtina ruoštis atsakingai ir gana ilgai. Šablonas neįmanomas! Kita vertus, gyvename pasaulyje, kur už paslaugas tenka mokėti. Man šis klausimas sunkus. Iš asmeninės patirties žinau, kad niekas neklausia, ar, sumokėjus už vaistus, tau liks pinigų maistui. Šeimos, turinčios vaikų su ypatingais poreikiais, turi ypatingai daug išlaidų… Mūsų sūnus lanko specialiąją mokyklą, kurios bendruomenė stengiasi padėti sunkiau besiverčiantiems. Dalijamės rūbais, žaislais, idėjomis ir paprasčiausiu šiltu paramos žodžiu. Stengiamės prisikalbinti atlikėjus neatlygintinai padainuoti, pagroti vaikams. Dažnas vaikas be namų ir mokyklos daugiau nieko nemato, o kiekviena patirtis plečia jo akiratį ir skatina tobulėti. Nedideli žingsniukai čia labai vertinami, todėl siekiame ypatingiems vaikams suteikti kuo daugiau pagalbos.
Kaniterapija gali būti taikoma daugelyje sričių, o kuri jums artimesnė? Kur su savo augintine norėtumėte užsiimti?
Esu psichologė, daug metų dirbau mokyklose su vaikais. Džiaugčiausi dirbdama su ypatingais, specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Iš savo patirties žinau, kad kuo daugiau gali vaikui pasiūlyti, tuo didesnė tikimybė, kad bent nedidelis progresas įvyks. O juk specialiųjų poreikių vaikų gyvenime žodis nedidelis turi neįkainojamą vertę. Esu linkusi daryti ir bandyti, o ne tikėtis. Vien viltis negydo. Esame išbandę galybę įvairiausių priemonių. Tikrai viskas veikia, belieka atsirinkti, kas tam, konkrečiam vaikui, tinka labiausiai.
Guodos Kavaliauskaitės nuotr.