Tęsiame pasakojimą apie stresą, pirmąją šio strp. dalį jūs rasite čia.
Streso fiziologinis pagrindas yra simpatinės-adrenalino sistemos suaktyvėjimas, kuomet į kraują patenka daugiau adrenalino. Taip pat suaktyvėja antinksčių darbas ir todėl kraujyje padaugėja kortizolio.
Kad streso metu organizmas tinkamai reaguotų, turi padidėti raumenų tonusas, sparčiau plakti širdis – tuomet organai yra geriau aprūpinami krauju. Aktyviau turi dirbti plaučiai, kepenys turi išskirti daugiau gliukozės, kurios reikia raumenų „mitybai“. Taip pat streso metu intensyviau funkcionuoja ir prakaito liaukos, išsiplečia akių vyzdžiai.
Streso metu gyvūno organizme išsiskiria įvairios biologiškai aktyvios medžiagos. Viena jų – antinksčių gaminamas kortizolis. Kortizolio poveikis pajuntamas jau po keliolikos minučių, o kraujyje išlieka net keliolika valandų. Kortizolio perteklius šuns kraujyje didžiausias yra ryte, mažiausiai kortizolio – vakare.
Tam tikras kortizolio kiekis yra būtinas, nes šis hormonas skatina gliukozės išskyrimą, stimuliuoja simpatinės nervų sistemos atsaką į stresines situacijas ir atlieka kitas funkcijas. Tačiau kortizolio perteklius yra pavojingas: paveikia inkstus, kraujotaką, virškinamąjį traktą. Kadangi kortizolis sutrikdo medžiagų apykaitą, ilgainiui tai galima pastebėti net gyvūno išorėje – tam tikrose kūno vietose pradeda kauptis riebalai (pavyzdžiui, pastambėja šuns liemuo).
Jeigu gyvūnas dažnai patiria stresą, patartina labiau pasidomėti jo mityba, prireikus, ją keisti. Ėdalo sudėtyje turi būti daugiau vitamino B. Šio vitamino gausu galvijų kepenyse, tačiau perteklius taip pat pavojingas. Vitamino B gausu ir žalioje mėsoje. Galima duoti ir papildų, kuriuose daugiau vitamino B. Šuo turi daug lakti, kad dažniau šlapintųsi ir pašalintų kortizolio perteklių.
Serotoninas veikia gyvūnų emocijų stiprumą
Serotoninas (kitaip – geros nuotaikos hormonas) yra audinių hormonas, kuris reguliuoja kraujagyslių susitraukimą ir išsiplėtimą, padeda sklisti nerviniams impulsams. Jis veikia emocijų stiprumą, todėl gyvūnai, kurių kraujyje didesnis serotonino kiekis, daug lengviau įveikia stresą. Jeigu šuns organizme galima padidinti serotonino kiekį, emocijų stabilumas, atsparumas skausmui gerokai padidėja. Stokojant serotonino, šuo sunkiau išveria skausmą, praranda savitvardą, todėl gali tapti agresyvus, prarasti norą mokytis, pradėti priešintis (darysiu, kaip noriu!).
Feromonai nuramina ne tik mažus šuniukus
Tos pačios rūšies individams „susikalbėti“ labai padeda feromonai – cheminiai dariniai, trumpiau, DAP. Feromonai sukelia elgesio ir psichologinės būsenos pokyčius.
Ypač daug raminamųjų feromonų šuniukų žindymo metu išskiria kalių pieno liaukos. Prieš porą dešimtmečių net buvo sukurtas sintetinis šio feromono pakaitalas, padedantis sumažinti nerimą ir stresą šuniukams bei suaugusiems šunims. Be abejo, tai nėra streso terapija, nes DAP tik laikinai apramina šunį. Gyvūnui nurimus, vėl jį reikia pratinti prie dirgiklių.
Kaip padėti šuniui atsikratyti įtampos ir nerimo?
Ir vis dėlto, ką daryti, kaip padėti šuniui atsikratyti įtampos ir nerimo? Šunų elgsenos specialistai visada jums patars sudominti šunį įdomia veikla. Ypač naudingi žaidimai, lavinantys uoslę: pėdsekystė, daiktų arba skanėstų paieška.
Mokymasis išeikvoja šuns emocines ir fizines jėgas. Jei skatinsite šunį mokytis ir jis noriai tai darys, nebeliks laiko stresui.
Įdomūs užsiėmimai, naujų paviršių, keistų daiktų pažinimas – šuniui tai tikrai įdomu. Pusiausvyros pokyčiai, kūno koordinacijos lavinimas (kilsterėkite gyvūną nuo žemės, stebėkite, kaip jis reaguoja). Svarbu, kad šuo bandytų išlaikyti pusiausvyrą, pats lavintų savo koordinaciją.
Labai svarbu ir kita: šuo visada turi žinoti, kas vyksta! Dirgiklį jis turi pamatyti ir pajusti bent dviem pojūčiais. Jeigu šuo tik girdi šūvį, jis nesupras, kas atsitiko. Tačiau jeigu tuo pačiu metu mato, kad bus šaunama, ir išgirsta šūvį, susikuria tinkamą vaizdinį ir nepatiria streso. Žinojimas gyvūnui yra nepaprastai svarbus.
Jeigu šuo tam tikroje vietoje patyrė stresą, streso malšinimas turėtų vykti ten pat ir tuoj pat.
Streso malšinimo būdų yra pačių įvairiausių – vieniems gyvūnams pakaks ramiai išsimiegoti, kitiems prireiks daugiau judėti, plaukioti, lankyti specialias treniruotes.
Stresą įveikti padeda pakankamas endorfinų kiekis kraujyje. Endorfinus organizmas išskiria kaip savotišką atsaką į stresą, šitaip sumažindamas skausmo stiprumą. Malšindami skausmą, enforfinai sukelia euforiją. Nedidelis endorfinų kiekis išsiskiria dirbant fizinį darbą, nes šitaip organizmas pasiruošia stresui (fizinis krūvis yra stresas organizmui). Norint, kad šuns organizme endorfinų būtų pakankamai, reikia reguliarių fizinių krūvių.
Gilus miegas, reguliarus poilsis stiprina ne tik fizinę, bet ir psichinę šuns sveikatą
Puikus streso malšinimo būdas yra miegas, tačiau, gyvūnui miegant, būtinai turi būti pasiekta REM fazė. REM fazės metu gyvūno smegenys „sudėlioja“ potyrius į savo vietas ir tai, kas reikšminga, yra fiksuojama ilgalaikėje atmintyje.
REM fazei būdingi akių obuolių judesiai, raumenų susitraukimai. Ši fazė neilga, bet labai svarbi gyvūnui atsipalaiduojant. Jei gyvūnas patiria REM fazę, pabudęs jau būna „susidėliojęs“ informaciją: kas svarbu, kas – ne.
Suaugęs šuo turėtų miegoti ne mažiau kaip 7 val. per parą. Mažiau nei 6 val. jau galima laikyti nemiga. Jei šuo miega daugiau nei 12 val. per parą, tai per didelis mieguistumas, galintis atsirasti dėl vidaus ligų. Pats miegas – dar ne viskas, labai svarbi aplinka, kur šuo ilsisi.
Šuns poilsio vieta turi būti saugi, vėsi ir jauki – neverskime gyvūno „tarnauti“ kiaurą parą (koridoriuje šuo „dirbs“ durininku; virtuvėje bus per daug kvapų).
Augintinio guolis turi būti erdvus, kad jis galėtų išsitiesti. Patalpoje negali būti nei per šalta, nei per karšta.
Gerai atpalaiduoja kramtymas (graužimas) ir aktyvus judėjimas
Kramtymas (graužimas) malšina stresą, padeda šuniui atsipalaiduoti. Per parą šuo turi bent valandą kažką graužti, kramtyti. Dresūros arba kitų užsiėmimų pertraukėlių metu patartina turėti žaislą, kokį nors kramtalą – tai, ką šuo noriai graužtų, atsipalaiduotų po patirtos fizinės bei emocinės įtampos.
Taip pat nepamirškite aktyviai judėti – bėgiodamas gyvūnas „sudegina“ adrenalino, kortizolio perteklių, o vietoj jų išsiskiria serotoninas.
Geras receptas: masažas ir šuns pasitikėjimo skatinimas
Raminamasis masažas tikrai tinka visiems šunims, tačiau jį turi atlikti specialistai, priešingu atveju gyvūnui galima pakenkti.
Šuo glostomas ne prieš plauką, o paplaukiui, maždaug 25 kartus per minutę, lengvai paspaudžiant, didinant bei mažinant glostymo intensyvumą iki 15 kartų per minutę. Glostant ranka neatitraukiama. Sąnarių srityje atliekama lengva „vibracija“. Oda žnaiboma pirštų galiukais, tempiamos galūnės. Rekomenduojamas ir Tellington Touch masažas.
Lankykitės su savo augintiniu aikštelėje, kur daug įvairios įrangos – lavinkite jo protą bei kūną. Bėgioti labirinte, lipti ant barjero, eiti „beždžionių tiltu“, prabėgti pro sukabintas padangas, užlipti ant balanso lentos (nebūtinai aukštai, vos keliolika centimetrų nuo žemės) – visa tai ne tik įdomu, bet ir labai naudinga. Tai skatina šuns pasitikėjimą savo jėgomis, priverčia gyvūną susikaupti, būti atidžiam – susitelkęs įdomiai veiklai, šuo nebekreipia dėmesio į dirgiklius. Šias užduotis šuo turi atlikti ne prievarta, o susidomėjęs, noriai, pasitikėdamas savimi, šeimininku arba treneriu ir aplinka.
Taip pat šunį gerai atpalaiduoja plaukimas. Plaukimo judesiai skatina endorfino išsiskyrimą, šuo visiškai atsipalaiduoja, pagerėja kraujotaka, plaukiant netgi padidėja tarpai tarp slankstelių.
Kokie yra išoriniai šuns streso požymiai?
Kad šuo patiria stresą, galima pastebėti net išoriškai. Išorinių streso požymių yra labai daug, vieni jų būna stipriau išreikšti, kitus pastebi tik įgudusi specialisto akis.
Susipažinkite su pagrindiniais šuns streso požymiais.
Plačiai atmerktos arba primerktos akys; akių vyzdžiai susiaurėję arba išsiplėtę; matyti akies baltymas; netikėtai pakitusi akių spalva; sustingęs žvilgsnis; antakiai keistai pakelti; priplotos ausys; sustingę arba virpčiojantys raumenys; įsitempusi oda; lyžčioja viršutinę lūpą (laižymasis į šonus nėra streso požymis); „sustingę“ ūsai; padažnėjęs lekavimas, lekuoja užrietęs liežuvį (šaukštelio forma); padažnėjęs žiovulys; pabrukta uodega; pabruktos užpakalinės kojos (šuo riečiasi); dažnai kasosi; graužia kailį; pradeda gausiai šertis; dažniau tuštinasi; dažniau išlenda patinų lytinio organo galiukas; lipa ant kitų šunų; labai padidėja arba išvis prarandamas seksualumas; sutrinka kalių rujos ciklas; netikėtai pradeda graužti daiktus, niokoti namus; skleidžia keistus garsus; jaučia nuolatinį alkį; sumažėja arba visiškai praranda apetitą; atsiranda neįprastas kvapas, prakaituoja pėdutės; kalena priekiniais dantimis; netikėtai prasideda odos alergijos bei kt.ligos; tampa agresyvus arba baikštus; kandžioja ir tampo pavadį; tampa užmaršus (pamiršta išmoktas komandas); pradeda keistai elgtis (pavyzdžiui, meta įdomų žaidimą ir uostinėja žemę), tampa apatiškas.
Pagal M.Scholz ir C.von Reinhardt knygą „Stress in Dogs“ parengė kaniterapijos asistentė Karina Granat.