Vilniaus „Vilties“ specialiojoje mokykloje – daugiafunkciniame centre teikiama specialioji pedagoginė pagalba, vyksta logopedo, gydomosios kūno kultūros pratybos, taikoma muzikos bei meno terapija. Šiemet į ugdymo planus buvo įtraukta nauja veikla – kaniterapija. Ar šį sumanymą lydėjo sėkmė, pasakoja „Vilties“ mokyklos direktorė Augienė Vilūnienė ir projekto dalyviai.
Mokyklos bendruomenė norėtų tęsti kaniterapijos užsiėmimus
„Tai naujas bandymas į specialiosios pagalbos mokiniui planą įtraukti „naujus“ dalyvius: mokinį, turintį kompleksinę negalią, kurios derinyje yra ir intelekto sutrikimas, specialistą (logopedas, kineziterapeutas ir kt.), kaniterapijos praktikantą – šuns vedlį, terapijos su šunimi sertifikatą įgijusį asmenį ir edukacijai bei terapijai parengtą šunį (turintį dokumentus, kuriuose pateiktos žinios apie gyvūno vedlį, gyvūno tapatybės duomenys ir kt.). Prieš pradėdama šią praktiką Kaniterapijos asociacija kartu su praktikos sutartimi mums pateikė ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimą 2015-01-14 Nr.69K1-8 organizuoti užsiėmimus su gyvūnais. Tai dokumentalioji reikalo pusė“, – pedantišką ir atsakingą mokyklos administracijos požiūrį į naują, čia dar niekada netaikytą ugdymą, pokalbio pradžioje akcentavo mokyklos direktorė Augienė Vilūnienė.
Mokyklos vadovė įsitikinusi, jog kita, ne mažiau svarbi, sėkmingos partnerystės pusė buvo kaniterapijos asistentų ir „Vilties“ mokyklos specialistų apsikeitimas informacija: vieniems reikėjo suprasti, kokie yra šios mokyklos mokinių specialieji ugdymosi poreikiai, kitiems – perprasti, kaip, į specialųjį užsiėmimą įvedus 2 naujus objektus (nepažįstamą žmogų – vedlį (kaniterapijos praktikantą) ir ne mažiau svarbų „veikėją“ – šunį), visiems kartu siekti bendrų tikslų.
„Reikėtų ilgesnio laiko tarpo, kad galima būtų vertinti rezultatus, – šypsosi direktorė. – Tačiau emocinį pakilumą, nusiteikimą veikti, dėmesio suaktyvinimą jautėme po kiekvieno užsiėmimo. Mums pasisekė: teko ypatingai motyvuoti praktikantai; jų suinteresuotumas kokybe, savo įgytų žinių panaudojimas neįgalaus mokinio labui, bendradarbiavimas su mokyklos pedagogais buvo grindžiamas geranoriška partneryste. Ačiū už rūpestingą požiūrį ir kaniterapijos „atvedimą“ pas mus. Linkiu, kad ateityje tai būtų prieinama realiai, kai kuriam nors vaikui to labai reikia. Matant gerą vaikų nuotaiką, girdint gerus specialistų atsiliepimus, teisėtai kyla klausimas: o kas toliau? Kiek turėsime tokių užsiėmimų nuo ateinančios rugsėjo 1-osios? Atsakymo kol kas neišgirdome…“.
Maži ar dideli pasiekimai?
Klausimų išties kol kas daugiau, nei atsakymų, ir tai natūralu. Būkime kantrūs: kaniterapijos specialistai įgyja vis daugiau žinių ir patirties, jau turime ir diplomuotų kaniterapeutų.
O kartu su „Viltyje“ dirbančiais kineziterapeutais, specialiaisiais pedagogais ir logopedais penkiems ugdytiniams kartą per savaitę kaniterapijos užsiėmimus vedė Daiva Kvedarienė, Ingrida Stasytienė, Joana Grygutis, Inesa Ežerskytė – Purenok, Sigrida Rupšytė – Paleičikė ir Raminta Vačiulė.
„Vilties“ vaikų pasiekimus reikia matuoti kitokiais matais, – apie naują patirtį pasakoja kaniterapeutė Daiva Kvedarienė. – Čia didelis pasiekimas yra vien tai, kad vaikas sutelkė dėmesį ir susidomėjo veikla. Nusišypsojo. Aiškiau ištarė žodį. Pasiekimas jau vien tai, kad vaikinukas, anksčiau susidomėjęs tik kompiuterio ekranu, dabar laukia, kada ateis šuo. Arba kai išblyškę vaiko skruostai, pabendravus su šunimi, sveikai įrausta…“.
Jau po pirmųjų užsiėmimų su šunimis specialioji pedagogė, logopedė metodininkė Elona Tijunonienė sako pajutusi palengvėjimą: „Anksčiau maniau, kad tik šuo viską atlieka, bet labai greit įsitikinau: tai trijų žmonių (specialisto, ugdytinio ir šuns vedlio) bei terapinio šuns bendras darbas“.
Pašnekovė džiaugėsi, kad jos ugdytinis noriai įsitraukė į neįprastą veiklą: „Jis dabar vis klausinėja, kada eisime mokytis su šunimi. Daugiau šypsosi, stengiasi tiksliau atlikti užduotis, visada atidžiai stebi šunį ir vedlį“.
Terapiniai šunys „nesistebi“ žmonių ir pasaulio keistenybėmis
Pakalbėkime dar apie vieną komandą: kartu su kaniterapeute Joana Grygutis ir Labradoro retrivere Kia dešimties metų berniukui užsiėmimus „Viltyje“ veda mokytojas kineziterapeutas Rimantas Masalis.
Nors jau praėjo nemažai laiko nuo pirmojo užsiėmimo, Joana neslepia tebejaučianti nerimą. Pasak pašnekovės, tai kyla iš atsakomybės jausmo ir tai nėra „blogasis“ nerimas, kuris kiekvieną užsiėmimą vis kitoks: „Kartais nerimauju, ar šuo ir vaikas lengvai bendraus, kitąsyk nesu tikra, ar užduotis ne per sunki, bet mokytojas visada dalijasi patirtimi, žiniomis ir suteikia daug laisvės kuriant užduotis. Jis tik akcentuoja, kurias kūno dalis svarbiausia mankštinti – sveikatinimo planus mes kuriame tik drauge“.
Paklausta, ar lankantis „Viltyje“ pasikeitė augintinės Kios elgesys, Joana atkreipė dėmesį į naują šuns gebėjimą prisitaikyti: „Kaip visi labradorai, mūsiškė yra judri, bet jau išmoko ignoruoti tam tikrus garsus, judesius, kvapus. Ruošdama terapinio šuns egzaminui, pratinau Kią prie netikėtų dirgiklių, prisilietimų. Ji nebereaguoja į keistenybes“.
Kaniterapeutai su šunimis „repetuoja“ namie
Užsiėmimus vedantys kaniterapeutai savo šunis nuolat moko naujų dalykų. Jų nuomone, triukų mokėjimas yra naudingas, bet dar svarbiau išugdyti „protingą paklusnumą“ – terapinio šuns gebėjimą priimti teisingus savarankiškus sprendimus.
„Pirmiausiai viską išbandau namie. Sugalvojusi užduotį, atlieku su šunimi. Tada paprašau savo vaikų pagalbos. Įvertinu, ar vaikui užduotis įveikiama, aiški, ar, kažką atlikdama, šuo nesukels negerų emocijų, – kaniterapijos „virtuvę“ atskleidžia Joana. – Repeticijų reikia man, bet dar labiau šuniui, kad užsiėmimų metu visi tvirtai jaustumės, kad komanda pasitikėtų mumis“.
Šunys motyvuoja atlikti užduotis ir teikia džiaugsmą
Užsiėmimai su šunimis kiekvieną savaitę „Viltyje“ ir toliau vyksta pagal iš anksto numatytą grafiką. Dirbama individualiai, specialiai tam skirtuose kabinetuose.
Viename tokių kabinetų – niūfaundlendo Lokio, psichologės Ingridos Stasytienės ir specialiosios pedagogės Rasos Ulevičiūtės „kaniterapijos studija“.
„Iškart pajutau mokytojos Rasos susidomėjimą kaniterapija, – prisimena Ingrida. – Ji supažindino su jaunuolio anamneze, specialiaisiais poreikiais. Aptarėme jo gebėjimus, galimus sunkumus. Rasa noriai integravo į savo užsiėmimus kaniterapiją. Esu patenkinta ir savo šuns darbu – Lokis tapo puikiu „motyvatoriumi“, o mūsų ugdomas jaunuolis vis geriau atlieka fiziškai gana sudėtingus judesius, ilgiau išlieka darbingas“.
Ne pirmus metus šioje mokykloje dirbanti specialioji pedagogė Rasa Ulevičiūtė išskirtiniu naujos veiklos bruožu taip pat nurodė komandos darbą: „Terapinis šuo mūsų ugdytiniui teikia malonių išgyvenimų. Skatina atlikti užduotis: pakelti ranką, nusišypsoti. Nesistebiu, kad į užsiėmimo pabaigą vaikas fiziškai pavargsta, bet visada pasidžiaugiu, kad po kaniterapijos užsiėmimų jis jaučiasi laimingas… Juk tai ir yra svarbiausia“.
Post scriptum: abipusiu sutarimu, užsiėmimuose dalyvaujančių vaikų duomenys neviešinami.