Šunys dovanojo nuteistiesiems laimės valandas

„Tikiu kaniterapija jau vien todėl, kad gyvūnai yra pats nuostabiausias dalykas žemėje, mums duotas pažinti. Toks pat nuostabus, kaip gamta“, – sakė kaunietė Dovilė Rudžionienė po terapinių šunų ir nuteistų jaunuolių susitikimo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose.

kolonija1

Ji rašė laiškus. Skambino. Rūpinosi leidimu iš Kalėjimų departamento. Norėdama suorganizuoti susitikimą su terapiniais šunimis, mylinti ir vilties neprarandanti mama darė viską. Paklausta, ar jai labai patinka šunys, patikina, jog yra „pamišusi“ dėl šunų. Matyt todėl norėjo savo kalinčiam nepilnamečiui sūnui atvesti į koloniją pasimatyti ir jo augintinį Čekį. Deja, šuniukas išėjo kovo 10 dieną…

„Sūnus labai jo ilgėjosi ir sakė, kad kol išeis į laisvę, šuns jau nebebus, juk Čekiui – 11 metų. Šuo mūsų šeimoje buvo ne tik visavertis šeimos narys, bet mylimas DRAUGAS iš didžiosios raidės“, – pasakojo Dovilė.

Moteris prisipažįsta, jog niekas netikėjo, kad jai pavyks suorganizuoti šį susitikimą: „Nenuleidau rankų! Ir dėl savo sūnaus, ir dėl kitų kalinčių jaunuolių, ir dėl mirusio mūsų šuns atminimo, ir todėl, kad daryti gerus darbus yra gera“.

Jos įsitikinimu, birželio 14-ąją pagaliau įvykęs susitikimas yra ne šiaip rezultatas, o tikras pasiekimas.

kolonijoj pagrindinis

Įtikinti kolonijos vadovybę leisti nuteistiems jaunuoliams dviem nedidelėmis grupėmis valandą pabendrauti su terapiniais, specialius egzaminus išlaikiusiais, šunimis ir jų vedliais, jai nebuvo sunku. Įkalinimo įstaigos vadovybė stebėjosi dėl kitko: per šios kolonijos gyvavimo istoriją nė vienas tėvų nepasirūpino ką nors suorganizuoti čia įkalintiems vaikams. Net į atvirų durų dieną, kai galima pamatyti savo vaikus, pasižiūrėti, kur ir kaip jie gyvena, atvyksta vos keletas tėvų, o nuteistųjų čia… septynios dešimtys!

Iš pradžių buvę tylūs ir nedrąsūs (tokioje vietoje jausmus rodyti, jų supratimu, nevyriška), į susitikimą atėję vaikinai netrukus ėmė elgtis visiškai kitaip – kas gali atsilaikyti prieš šunis?

„Mano sūnus labai myli šunis ir kitus gyvūnus. Net sraigę pakeldavo nuo kelio, kad nesuvažinėtų, – atviravo moteris. – Iki šiol nesuprantu, kaip jis galėjo nuskriausti žmogų?“.

Ji vis prisimena susitikimą su terapiniais šunimis: kaip buvo gera stebėti, kokį įspūdį jaunuoliams daro išdidusis niūfaundlendas Lokis, geraširdė auksaspalvė retriverė Rėja ar linksmuolė vengrų vižlų kalytė Vėtra.

kolonija2

„Prieš šią išvyką su šunų vedlėmis Daiva Kvedariene ir Ingrida Stasytiene svarstėme įvairius scenarijus – nežinojome, ko tikėtis ir kaip geriau pasiruošti (tokio pobūdžio susitikimą Kaniterapijos asociacija organizavo pirmą kartą – Red.), – pasirengimo detales vardijo psichologė Vilmantė Pakalniškienė. – Nežinojome, kokiai veiklai su šunimis jaunuoliai pritars, bet išties nustebino jų susidomėjimas, švelnumas šunims, noras pabandyti ką nors veikti kartu su šunimis. Vaikinai kalbėjosi su mumis ir šunimis, nuoširdžiai klausinėjo, pasakojo apie savo patirtį su augintiniais. Domėjosi šunų gyvenimu, jutimais. Dauguma meiliai apsikabino gyvūnus, o šunys mielai „ėjo į kontaktą“, būtent tai labai patiko visiems jaunuoliams. Šunys tarsi parodė, kad ir nusikaltęs asmuo nėra blogas ir su juo galima bendrauti“.

Jaunuoliai lydėjo šunis iki pat išėjimo. Prašė palikti nors vieną. Šypsojosi. Atsisveikino keletą kartų. Ar šunys jiems padovanojo laimės valandas?

Tikrai taip.

daiva su RejaKauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus – pataisos namų nuotraukos.

Susijęs straipsnis: https://www.kaniterapija.eu/?p=1784