Birželio 29-liepos 1 d. Kaniterapijos asociacija kartu su LKD Mokymo centru Vilniuje organizavo kaniterapijos asistentų mokymus. Paskaitas skaitė ir praktinius užsiėmimus vedė Lenkijos kaniterapeutės Hanna Wojciechowska ir Emilia Valczak. Kalbėta apie kaniterapijos standartus, šuns prigimtį ir paskirtį, terapinių užsiėmimų specifiką… Savo nuomonę, pasibaigus mokymams, pateikia kursų klausytoja Gintarė Tamašauskaitė – Demir.
„Daugeliui atsakingų ir aistringų šunų augintojų atrodo, jog jie savo šunis pažįsta 100 procentų. Nieko nuostabaus: kiekvienam jo šuo – protingiausias, draugiškiausias ir gražiausias.
Tačiau čia, kaip žmonių meilėje: racionalumo grūdas ima ir pasimeta, stebint angelišką miegantį snukutį… Ar tikrai gerai pažįstame ir suprantame savo šunis?
Panašu, kad dalis bendrosios informacijos apie šunis, nuskambėjusios kaniterapijos asistentų mokymuose Vilniuje, tikrai nebuvo nauja.
Tiksliau, jeigu ir buvo anksčiau skaityta ar girdėta, tai ne visada iki galo suprasta. Matyt todėl mokymų lektorė, kaniterapeutė Hanna, pasitelkdama savo prikaustančius retorinius gebėjimus, zoopsichologės patirtį bei REALIUS, gyvus pavyzdžius, per tris mokymų dienas atvėrė duris gilesniam suvokimui.
Mokoma (o gal – permokoma?) pajutau: visai negėda ir nebaisu prisipažinti, kad ne viską „apie viską“ žinau. Juk kiekviena abejonė savo visažiniškumu tėra dar vienas raktelis tobulėjimo link.
Po šių kaniterapijos asistentų mokymų aš, kaip ir kiti dalyviai, prisiminiau daugelį primirštų dalykų. Prisiminiau, kokiomis spalvomis mato pasaulį šuo. Ir ne vien tai. Manau, kad daugeliui, kaip ir man, šuo ėmė „transliuoti“ daug gilesnę informaciją.
Lektorė be jokios didaktikos suteikė nepaprastai daug motyvacijos. Jos klausantis, 22 kursų valandos prabėgo kaip pusvalandis, palikęs galvoje ir užrašuose daug naudingo turinio, kurio dabar norisi vis daugiau.
Tos mokymų dienos man panašios į vizitą pas okulistą, renkantis, kokio stiprumo akinius reikėtų nešioti. Po kiekvienos dienos, tarsi keičiant pavyzdines akinių dioptrijas reikiamų link, vaizdas po truputį tapo ryškesnis.
Nepatirta, iki galo nesuvokta arba nepajausta informacija greit pasimiršta, tačiau po šių kaniterapijos asistentų mokymų tai tikrai negresia.
Dabar svarbu nepamiršti, jog įgytus „akinukus“ reikės ilgai (o gal visada?) nešioti, norint puoselėti bei išlaikyti „kaniterapinę regą“.
Daivos Liubamirskaitės nuotraukoje Gintarė su savo augintine – Aliaskos malamute Maja