Lietuvoje gana dažnai kaniterapija įsivaizduojama kaip susitikimai su draugiškais šuniukais, o iš tiesų tai nėra tikroji kaniterapija, tai tik vienas laiptelių kaniterapijos link. Manoma: šuo ateis, palinksmins, praskaidrins nuotaiką, ir tai jau – terapija…
Taip, geros emocijos iš tiesų gydo sielą, tačiau kaniterapija prasideda tada, kai kaniterapeutas susėda su specialistu sudaryti individualaus terapinio plano ir į jį įtraukia terapinį šunį.
Terapinis šuo šiame ilgalaikiame terapiniame procese yra pagalbininkas, arba partneris, tam tikriems rezultatams pasiekti, o ne vien linksmintojas.
Taip, terapinis šuo dažnai linksmina ir susitikimų, ir terapinių užsiėmimų metu. Tačiau mes, terapinio šuns ir vedlio komanda, linksmybes suprantame kaip tikslingą veiklą, kurioje dalyvaujame mes ir klientas arba ugdytinis. Linksmina pats santykis tarp vedlio, šuns ir vaiko (kliento).
Eidamas dirbti terapinis šuo Goja (auksaspalvė retriverė – Red.) niekada „nevilki“ nieko daugiau, nei darbines petnešas. Visada kartoju tuos pačius veiksmus: užsegu petnešas ir pasakau, jog eisime dirbti. Ir šuo supranta. Jis „įeina“ į tam tikrą režimą – dirbti Gojai smagu, tačiau tuo pačiu ji labiau susikaupia, atidžiau seka mano judesius ir žvilgsnį, tampa atidesnė balso intonacijai. Tai nėra šuniškos linksmybės.
Užsegus petnešas tiek šuo, tiek vedlys „užsivelka“ lūkesčius. TIKSLIAI žinau, ką darysime užsiėmimo metu, ką turės atlikti šuo, kur galėsime šiek tiek improvizuoti, kur reikės stengtis viską padaryti kuo tiksliau.
Suklysti negalime. Sakykime, šuo negali parodyti ne tą raidę, jei kartu su vaiku dėliojame konkretų žodį. Suklysti negalime ypač tuomet, kai dirbame su labai sunkią negalią turinčiais asmenimis.
Iš terapinio šuns daug tikimasi: kad visada užmegs ryšį, kad nekreips dėmesio į pašalinius dirgiklius, kad reaguos į klientą reikiamu intensyvumu, nekreips dėmesio į jo kūno pokyčius, kad laiku susitvardys, kad ištvermingai ir kantriai kartos veiksmus, kad nepavargs nuo kvapų, garsų ar žmonių emocijų.
Visa tai šuniui nelengva, ir tai nė kiek neprimena smagaus pasilakstymo parke.
Todėl, koks bebūtų užsiėmimo tikslas, niekada nevilkčiau terapiniam šuniui kažko daugiau, nei „darbines“ petnešas, nes bet kokia papildoma amunicija ant šuns kūno ar kailio yra papildomas dirgiklis. Sunkumas.
Visokie saulės akiniai, puskojinės, ausinės tik sunkina šuns darbą ir ne tik…
Pasvarstykime, kokią žinutę siunčia šie cirko atributai? Juk iš esmės tai nėra šuniški dalykai. Ir visiškai netinka šuniui. Prajuokinti? Palinksminti? O gal – pašiepti?
Juk šuo su juokingais apdarais nejučia atsiduria ant žemesnės pakopos. Tampa juokdariu – tuo, iš kurio šaipomasi. Jeigu akivaizdu, kad tas atributas šuniui nepatinka (o tikrai nepatinka ir sukelia gyvūnui fizinį bei emocinį diskomfortą), tuomet dar „juokingiau“…
Terapinių užsiėmimų metu linksmina patys santykiai tarp vedlio ir šuns, tarp kliento ir šuns – geras emocijas dovanoja visos komandos darbas. Žinoma, atliekame ir šuniškų triukų. Tačiau tai darydamas terapinis šuo išlieka LYGIAVERČIU PARTNERIU, bet ne klounu ar menkesniu padaru. Atlikdamas triuką šuo tarsi palypėja laipteliu aukščiau ir kelia nuostabą: pažiūrėkit, ką moku ir galiu!
Stengiamės nesunkinti ir šiaip gana sudėtingo, nelengvo terapinio šuns darbo, juk kartais jam tenka dirbti visas keturiasdešimt penkias minutes su nedidelėmis pertraukėlėmis. Viską atlikti tiksliai, susitelkti, nežioplinėti, išlaikyti artimą ryšį ir su pacientu, ir su vedliu.
Jeigu tuo metu šuo būtų su saulės akiniais arba kokia girlianda ant kaklo (artėjant šventėms, netgi žybsinčia, kas visiškai pažeidžia gyvūnų gerovę…), kaip aš, terapinio šuns vedlė, galėčiau reikalauti, kad mano partneris – šuo viską tiksliai atliktų?
Užmaukšlinus akinius, nebeliktų paties svarbiausiojo – akių kontakto. Jeigu gyvūnui apvelku marškinėlius su keistais, dviprasmiškais užrašais, kaip vaikas galės paliesti šunį, pajusti nuostabią šuns šilumą, skleidžiamą energiją?
Galbūt atrodo, kad išaukštiname šunis, bet mes tik žvelgiame į veiklą iš jų perspektyvos. Vertiname savo šunis, mylime ir rūpinamės jų gerove.
Terapinio šuns Gojos savininkė Sigrida Rupšytė-Paleičikė
Asociatyvi nuotr. iš Pexels.com