Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Domėdamasis kaniterapija, kuo daugiau žinai, tuo daugiau nori sužinoti, pamatyti ir patirti, kad galėtum visa tai taikyti savo darbe.
Kiekvienas patirties pasidalijimas yra naudingas. Dalyvaudamas konferencijose ar mokymuose, vienų pranešėjų klausydamas „pasitvirtini“, kad ir tu panašiai dirbi, o tai reiškia, greičiausia, teisingai. Kitų prelegentų pranešimuose atrandi naujų idėjų ir iš karto nori planuoti būsimus darbus…
Taip buvo ir tarptautinėje kaniterapijos konferencijoje gegužės 20 dieną Varšuvoje. Kai kas jau buvo žinoma ir girdėta, tačiau išgirdome ir pamatėme nemažai kitokių darbo su šunimi būdų, nes kur daugiau, jei ne panašiuose renginiuose, susirenka aktyviai dirbantys specialistai (psichologai, psichoterapeutai, logopedai ir kiti).
Jauna, bet nemažai patirties sukaupusi psichoterapeutė dr. Karin Hediger iš Šveicarijos pasakojo ir parodė vaizdo įrašus su savo pacientų pasiekimais.
Reabilitacijos centre, kuriame ji dirba, pacientai gali gyventi pagal poreikį. Vieni ten praleidžia keletą savaičių, o kiti ir keletą mėnesių. Kiekvieną dieną, o kartais net du kartus per dieną, specialistų lydimi pacientai bendrauja su įvairiais gyvūnais. Vieni susitinka su šunimis, kiti lesina vištas, dar kiti bendrauja su arkliais, katėmis, triušiais.
Kiekvienam pacientui parenkamas tinkamiausias gyvūnas. Sakykime, jaunuolis, po automobilio avarijos patyręs sunkius smegenų pažeidimus, maitina triušiukus. Atrodo, nieko ypatinga, o iš tikrųjų prieš nelaimę vaikinas dirbo virėju ir šis darbas buvo jo aistra. Reabilitacijos centre pjaustydamas morkas ar obuolius gyvūnams jis atgaivina bent mažą dalelę praeities ir pamažu tai tampa stimulu judėti pirmyn.
Pati dirbdama su įvairių negalių turinčiais vaikais, dar kartą įsitikinau, kad gyvūno ir žmogaus bendravimas gali kurti stebuklus.
Be abejo, nereikia naiviai tikėtis, kad paralyžiaus kamuojamas žmogus, susitikęs su šunimi ar kitu gyvūnu, staiga pradės vaikščioti. Vien tai, kad toks asmuo sukiosis, lankstysis, ties ranką ir ims šypsotis, jau yra stebuklas. Kad pasiektum rezultatų, reikia daug pastangų ir daug didesnio darbo intensyvumo, o tai ne visada paprasta.
Prof. Joanne Williams iš Didžiosios Britanijos pranešimas apie agresyvų elgesį su gyvūnais taip pat buvo vertingas ir pasufleravo minčių, kaip dar labiau tobulinti edukacinius užsiėmimus su šunimis.
Lektorius dr. Theo Verheggen iš Olandijos supažindino konferencijos klausytojus su reglamentu ir standartais, kurių laikosi Olandijos kaniterapeutai. Buvo įdomu sužinoti, kad Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos terapinės veiklos su gyvūnais standartai yra vieningi. Beje, šioje šalyje ypač daug dirbama hipoterapijos srityje.
Logopedė iš Lenkijos Edyta Musialik parodė jos naudojamą paprastą alternatyviosios komunikacijos metodiką MAKATON (lenkiškos versijos autorė – dr. Bogusława B. Kaczmarek), kurios ji su savo Labradoro retrivere moko specialiųjų poreikių turinčius vaikus.
Šuo parenka vaikams korteles su istorijomis ir, nenuleisdamas akių, stebi vaikų mokymosi procesą. Laimė atsispindi vaiko akyse, kuomet šis gali išreikšti savo norus, mintis ar šiaip ką nors pasakyti.
E. Musialik globotiniai net spektaklį yra pastatę, su kuriuo važinėjo pas savo bendraamžius ir šitaip nutiesė draugystės ir tolerancijos tiltus. Tai, kad negali kalbėti įprastai, dar nereiškia, kad neturi ką pasakyti.
Kaniterapeutė, vaikų psichologė Joana Grygutis