Kaniterapija: buvimas ir mokymasis kartu

Jeigu jūsų paklaustų, ką vaikų ugdymo įstaigoje gali veikti šuo, turbūt atsakytumėt: pralinksminti, pažaisti, pabėgioti su vaikais. O kodėl nepasakėte, kad šuo padėtų vaikams susikaupti, skatintų mokytis ir kurti? Turbūt todėl, kad tokia šunų „misija“ vis dar neįprasta…

kia

Ar terapinis šuo ką nors gali?

Net darganotą dieną jaukus ir saulėtas – toks man pasirodė Vilniaus specialiojo lopšelio – darželio „Čiauškutis“ Dienos socialinės globos centras.

Pro didelius langus sklinda šviesa. Kamuoliukų baseinas kupinas ryškių spalvų, vandens baseinas – dangaus žydrumo. Šildomos grindys. Nauji baldai. Čia tikrai nieko netrūksta.

Įžengiame į vidų ir mus užlieja vaikiškų šypsenų ir klegesio banga. Šuo atėjo!

Vilniaus specialųjį vaikų lopšelį – darželį ir čia pat įsikūrusį Dienos centrą lanko įvairių raidos sutrikimų turintys vaikai. Vaikai, kuriems ypač svarbu saugi, harmoninga aplinka,  emocinis palaikymas.

Bet ką jiems gali suteikti šuo? Psichologinę, fizinę pagalbą? Apskritai, ar šuo ką nors gali?

ciauskutis GErai

„Ne, mano šuo negydo ir neteikia pirmosios pagalbos, – šypsosi terapinio šuns vedlė, vaikų psichologė, kaniterapeutė Joana Grygutis. – Mudvi su Kia čia lankomės dėl kitko. Dėl ko – geriau suprasit, pabuvę su mumis bent viename užsiėmime“.

Ir pakviečia į užsiėmimą su 7-8 metų vaikų grupe, prieš tai įspėjusi, kad užsiėmimo tema bus ruduo.

Hm… Žinant, kad dalis į užsiėmimą ateisiančių vaikučių turi autistinio spektro sutrikimų, rudens tema nuskamba kažkaip liūdnokai. Ką apie rudenį kalbėti? Ir ką veikti su vaikais?

ciauskuciai dirba

Ruduo „pagal Kią“

Iš pradžių vaikai susipažįsta su šunimi ir Joana. „Apsiuosto“. Jokio skubėjimo. Pasisako vardus, sužino Kios vardą ir amžių. Mokosi saugiai pasisveikinti su šunimi.

Dešimt vaikų, sutūpę ant Joanos siūtų pagalvėlių. Vaikams turi atrodyti, kad ne mokytoja veda užsiėmimą, o šuo. Žaidybiniai elementai, nesudėtingi triukai verčia tikėti, kad šiandien mokytoja yra Kia.

Su neįprasta situacija ir nauja mokytoja susipažinę, lengvai sutinka su žaidimo taisyklėmis: ruduo!

Pirmiausia iš minkštų, kaniterapeutės Joanos sukurtų, keturių paveikslėlių (4 metų laikai) atsirenka rudenį. Apibūdina metų laikų spalvas.

Kas būna rudenį? Krenta lapai! „Netikėtai“ pabirę popieriniai lapai visus pradžiugina, vaikai renka, deda ant delniukų ir pučia. Tampa „vėjais“ (raidos specialistams šiuo atveju aišku, kas ir kodėl lavinama).

Po to ateina rudens gėrybių – žaislinių grybų ir obuolių metas. „Džiovina“ grybus, prisegdami segtukais – lavinama smulkioji motorika. Be to, skatinamas kolektyvinis darbas, juk visų obuoliai ir grybai džius ant vienos virvutės. Vaikai mokosi išlaukti, susikaupti, prireikus, padėti draugui.

kabina obuolius

Kol obuoliai ir grybai „džiūva“, prasideda mankšta. Išdėliojami skirtingos faktūros burbulai ir barjerai. Su maža meškere reikia sužvejoti kauliuką, išimti jo viduje paslėptą skanėstą, įdėti į šaukštelį ir, įveikus kliūtis, „nesušlapus“ rudens balose kojų, nunešti gardėsį šuniui.

Kai kam tenka padėti, kiti gana vikrūs – įkalbinėti, kad mankštintųsi, nereikia, juk Kia taip laukia kąsnelių!

Užsiėmimas pralekia žaibiškai. Ar jis suteikė vaikams  džiaugsmo? Ko nors išmokė? Vaikai pamiršo nerimą, baimę? Įsivaizdavo, kad šuo juos myli? Manau, į daugumą šių klausimų galima atsakyti: taip!

ciausk zvejyba

Čiauškučiai“ susidraugavo su terapiniu šunimi

„Su „Čiauškučio“ direktore ir Dienos centro vedėja sutariau iki Naujųjų metų pravesti po vieną užsiėmimą su kiekviena darželio grupe. Iš viso 12 grupių, ir du užsiėmimus su Dienos centro vaikais. Lapkričio pabaigoje susitikimus baigsime“, – pasibaigus užsiėmimui, sako Joana Grygutis.

Kaskart užsiėmimus lankė ne daugiau kaip 10 vaikų, juos visada lydėdavo ir užsiėmime dalyvaudavo vaikus ugdantys pedagogai.

Pasak kaniterapeutės, specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų raidos sėkmė priklauso nuo daugelio dalykų: „Tai priklauso nuo tėvų pastangų ir žinių apie vaiko sutrikimą, vaikus globojančių specialistų kompetencijos, supančios aplinkos, visuomenės požiūrio“.

Prieš pradėdama užsiėmimus, terapinio šuns vedlė pirmiausia susitiko su vaikų grupių pedagogais. Aptarė, kiek, kokių vaikų bus. Sužinojo, kokia tema planuojamu laiku bus toje grupėje ir susiejo temą su savo numatytomis veiklomis. „Vienur planuojamą temą lengvai įpyniau į savo užsiėmimą, kitur gal ne taip sėkmingai“, – atvirai patirtimi dalijasi Joana.

nesam

Tačiau juk svarbiausia – vaikų reakcija. Prisipažįsta, kad būna visko. Vieni, vos pamatę šunį, susikaupia, klauso, siekia glostyti, glaustytis. Kiti, gal rečiau matę didesnį šunį, nedrąsiai stebi ir tik po kurio laiko ryžtasi ištiesti rankytę. Dar kiti neva nepastebi šuns, bet akies krašteliu vis stebi. Lyg gėdytųsi ar drovėtųsi, bet po truputį artėja ir „netyčia“ užkliudo šunį.

„Kartą vienas berniukas su kineziterapeute vaikštinėjo koridoriumi. Kojytės pavargo, raumenys silpni, o gal pirmadienio rytą nuotaika ne ta, – prisimena Joana. – Girdėjau, kaip kineziterapeutė jį ragina, o vaikiukas vis stoviniuoja. Ir tuomet Kia iškišo nosį iš užsiėmimų salės. „Cheminė reakcija“ įvyko žaibiškai. Vaikas pamatė šunį – šuo vaiką. Kojos kaipmat „atsigavo“ ir berniukas energingai atžingsniavo pas mus. Paskui gal tris kartus su šunimi koridoriumi žygiavo pirmyn, atgal“.

Ką ugdymo įstaigoje veikia šuo? Kartais jis nieko neveikia, bet „cheminė reakcija“ kažkodėl ima ir vis tiek įvyksta!