Kokios yra terapinio užsiėmimo taisyklės?

Pagal visuotinai priimtus kaniterapijos standartus bei gerąją patirtį, terapinio užsiėmimo metu laikomasi tam tikrų taisyklių.

• Terapinis šuo negali būti paliktas vienas su pacientu. Vedlys visada turi būti kartu su savo šunimi.

• Vedlys veda užsiėmimą tik su VIENU, o ne su keliais šunimis iš karto, nepaisant, ar tai vaikų grupė, ar užsiėmimas vedamas tik su vienu asmeniu.

• Užiėmimo metu šuo guldomas nugara į pacientą, ant šono arba pilvo (priklausomai nuo  užsiėmimo tikslo, kaip patogiau bus atlikti tam tikrus veiksmus ar užduotis pacientui, šuniui bei vedliui). Taip pat atsižvelgiama, kokia pozicija yra patogiausia šuniui.

• Negalima guldyti šuns letenomis į žmogų, ypač, jeigu tai mažas vaikas.

•  Šuo turi būti saugiu atstumu nuo žmogaus, o ne prie pat žmogaus – šuns užimama pozicija priklauso nuo užsiėmimo pobūdžio ir turinio.

• Šuns vedlys, kaniterapijos asistentas arba kaniterapeutas turi būti ties šuns galva – šitaip jam lengviau stebėti besikeičiančią šuns emocinę būseną, streso signalus ir, svarbiausia, neprarasti su savo šunimi akių kontakto.

• Ir žmogus, ir šuo gulasi arba tupiasi, prisėda ant specialaus patiesalo. Aplink patiesalą paliekama pakankamai erdvės šuns vedliui bei užsiėmimą vedančiam specialistui patogiai prieiti iš visų pusių.

• Terapinis užsiėmimas su šunimi nevyksta ant „plikų“ grindų, nes grindų danga paprastai būna slidi, ne visada švari ir higieniška, dažniausiai – nejauki, šalta (diskomfortas pacientui, vedliui ir šuniui).

• Patartina naudoti spalvingas pagalvėles, jos sukuria jaukesnę, namus primenančią erdvę, suteikia žaismingumo.

• Grindų danga ir aplinka, kur vyksta užsiėmimas, turi būti saugios bei jaukios. Koridoriai, fojė, pereinami kabinetai, patalpos greta maitinimo ar panašių, žmonių dažnai lankomų, triukšmingų vietų, terapiniams užsiėmimams su šunimis netinka. Taip pat svarbu tinkamas apšvietimas, kuo mažiau pašalinio triukšmo bei nereikalingų dirgiklių, dėmesį blaškančių interjero detalių.