„Čardžo vaikų ugdymas pedagogams yra tikras iššūkis ir kartu nuostabi kelionė, kasdien patiriant naujus atradimus“,– rašoma Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro lankstinuke.
Kurčneregiai vaikai… Sutikite, skamba liūdnokai, bet jeigu užsuksite pas juos į svečius ir susidraugausite, išankstinė jūsų nuomonė tikrai pasikeis. Sausio 30-ąją taip ir padarėme.
Terapiniai šunys Uma ir Gongas kartu su savo vedlėmis Viktorija Tiuleneva ir Veslava Citovič-Rul bei vaikų psichologe, kaniterapeute Joana Grygutis nuvyko į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro kurčneregių ugdymo poskyrį, įsikūrusį Ateities gatvėje Vilniuje.
Tylu. Kvepia sausainiais (vėliau sužinojome: vaikai iš vakaro šuniukams prikepė sausainių). Nedrąsios šypsenos. Dešimtys rankomis kurtų minkštų, mielų žaislų, nes šiems vaikams kaip niekam kitam svarbu jauki, „naminė“ aplinka. Kai kurie vaikučiai čia praleidžia penkias dienas per savaitę, kitus vakarais pasiima tėvai.
Akvilė ir Domukas. Beveik bendraamžiai. Abiem diagnozuotas retas genetinis sutrikimas – Čardžo (Charge) sindromas. Abu linksmi ir aiškiai matyti: norėtų ką nors įdomaus nuveikti.
Susitikime su terapiniais šunimis dalyvavo 6 vaikai, turintys klausos, regos bei kitas negalias. Kai kurių vaikučių būklė sunki – po kurčneregių negalia dažnai slypi daugiau bėdų, tačiau paliesti šunį, pamėginti duoti kąsnelį ar numesti šuniui kamuoliuką pabandė visi.
Kaniterapijos entuziasčių komanda, atsižvelgusi į mokytojų rekomendacijas ir vaikų raidą, paruošė įvairių užduočių ir sensorinei integracijai, ir smulkiajai motorikai, ir intelektui lavinti.
Bet, kaip visada, vaikams labiausiai norėjosi šunų dėmesio, bendravimo su šunimis. Būtent šunys jiems suteikė džiugių emocijų, įkvėpė pasitikėjimo, kvietė kažką veikti.
Domukas su Akvile mielai žaidė parduotuvę: išsitraukę iš dėžutės po keletą šunų kauliukų, ėjo į Umos parduotuvę už kauliukus „pirkti“ varveklių – juk už lango žiema! Kiek leidžia nemiklūs piršteliai, segė varveklius prie virvės. „Nežiūrim akytėm, žiūrim rankytėm“, – juokavo Joana, ir ją puikiai visi suprato…
Šitie vaikai be išlygų priima žaidimo taisykles, juk jie mokosi žaisdami.
Keturiose „sensorinėse“ dėžėse (pupos, smėlis ir kt.) mažieji ieškojo skirtingų spalvų, dydžių ir faktūrų kauliukų. Skaičiavo kauliukus, nurodė spalvas.
Iš šalies žiūrint, jie tik žaidė, bet juk skaičiavo! Sutelkė dėmesį. Bendravo ir mokėsi naujų dalykų – to, kas daugumai vaikų taip įprasta.
Įpilti į šuns dubenėlį vandens – nelengva užduotis silpnaregiam vaikui, bet tas jausmas, kad esi savarankiškas, kad gali pasirūpinti gyvūnu, toks geras…
„Tai buvo taip tikra!, – po susitikimo kalbėjo vaikų mokytoja Agnė Kuzmickytė. – Kai kurie mūsų vaikai sunkiai, bet šiek tiek regėti bei girdėti gali. Tačiau kai tuo pačiu metu jie gali paliesti, kai tuo pačiu metu ugdomi jų gebėjimai, ko daugiau norėti? Vaikai ne tik bendravo su Uma ir Gongu, bet atliko įdomias užduotis. Smagu, kad paruošėt skirtingų užduotėlių, kurios tiko ne tik įvairaus amžiaus, bet ir skirtingų gebėjimų vaikams. Tikiuosi, dar ne kartą susitiksime, o iki tol vaikai prisimins jūsų nuostabius šunis ir malonias jų šeimininkes.“
Prieš atsisveikindamas auksaspalvis retriveris Gongas atnešė dovanų krepšelį – kiekvienas vaikas gavo Joanos sukurtą šuns pėdutę.
Beliko su visais atsisveikinti. Mums jau išeinant, kurčneregių ugdymo poskyrio vadovė, tiflopedagogė Dalia Taurienė pasakė, kad tiesioginis bendravimas su šunimis – išskirtinė šių vaikų patirtis: „Kai kurie nematantys vaikučiai pirmą kartą lietė gyvą gyvuliuką! Todėl aivaizdi buvo vaikų teigiama emocinė būsena, jie šypsojosi, džiaugėsi. Užsiėmimo metu buvome apgaubti gerumu ir nuoširdumu. Rūpestingai parinktos užduotys leido pasijusti reikšmingais visiems, net ir labai sunkios negalios vaikams“.
2018 01 31