„Prisijaukinti lapę“, arba skaitymas su šunimi

Atsisėsti su knyga rankose jau tapo prabanga. Skubame. Neturime laiko. O kaip mūsų vaikai? Jeigu jie nemato mūsų skaitančių, kaip jie pamils knygą? Ar gali šuo – kantrus, dėmesingas klausytojas – sudominti vaikus skaitymu?

mona su RASA m

„Taip, gali!“, – įsitikinusi Rasa Kardaitė – Vėlyvienė, terapinio šuns Monos šeimininkė. Ji sako, kad skaitymo užsiėmimuose ji tarsi nematoma: „Svarbiausia būnu ne aš, o Mona ir knygos…“.

Apie projektą „Skaitymas su šunimi“ kalbėjomės su vieno jaunųjų skaitytojų, devynmečio Mato, mama Jūrate. Tačiau, prieš jai išsakant savo nuomonę, įdomu išgirsti terapinio šuns šeimininkės Rasos pastebėjimus apie skaitymo užsiėmimus Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

„Pirmadienio popietės mums su Mona buvo „pabėgimas“ į kitą pasaulį. Artėjant prie bibliotekos, ji džiaugdavosi, skubėdavo iššokti iš automobilio, įsikąsdavo pavadėlį, lyg ragino: einam, einam ten, kur vaikai! Mona nėra ramus šuo, ji jauna ir kartais būna net labai padykusi, tačiau bibliotekoje nurimdavo, laukdavo, kol vaikai su ja pasisveikins, derinosi prie skaitančių vaikų ir mėgavosi kiekvieno vaiko skaitymu. Tarytum žinotų, kad pabaiga visuomet bus skirta jai. Kartais, kad būtų patogiau, Mona įsikąsdavo pagalvėlę, pasidėdavo ant jos galvą ir klausydamasi snausdavo… Skaitantiems vaikams ji kantri: nekomentuoja, nevertina, netaiso, ji tik laukia ir mėgaujasi. O Matukas buvo kaip tik tas vaikas, kuris Monai skyrė išskirtinį dėmesį. Jis žinojo, kad prisilietimai prie šuns pagreitins skaitymo laiką, skaitymą padarys įdomų ir lengvą. Visuomet susitikimų pabaigoje kelios minutės buvo skirtos tik Matui ir Monai. Užsimezgė ryšys, kupinas meilės, pasitikėjimo, drąsos nesuklysti, didžiulės pagarbos vienas kitam ir nuoširdaus džiaugsmo. Kaipgi kitaip – jiedu net kojas vienu metu buvo šiek tiek susižeidę. Argi tai ne draugystės įrodymas?“, – šypsosi Monos šeimininkė Rasa.

matukas dar

Ką galvojote ir ko tikėjotės, kai sužinojote apie projektą „Skaitymas su šunimi“? – paklausėme Mato mamos Jūratės Sarokienės.

Smagu prisiminti pirmąją Mato reakciją: šuo man skaitys! Bet sūnus tikrai nenuliūdo supratęs, kad pats turės skaityti, o šuo tik klausysis. Nors pagal šio projekto taisykles tėvai negali dalyvauti skaityme (tėvai neištveria nekomentavę ar neparaginę – Red.), slapčia mačiau per stiklines duris, koks susikaupęs ir laimingas buvo mano sūnus. Jis tikėjosi pasiklausyti šuns „skaitomų“ istorijų, o aš tikėjausi, kad Matui bus lengviau įgusti skaityti, kad bus įdomu bibliotekos aplinkoje, kad pamėgs patį skaitymą ir knygas.

Matukas bibl

Kartą per savaitę, pirmadieniais, jis išsiruošdavo paskaityti terapiniam šuniui. Praėjo pusmetis. Ar pagerėjo skaitymo įgūdžiai?

Skaitymo įgūdžiai  pagerėjo. Tai labai džiugina. Ir mano, ir sūnaus lūkesčiai pasiteisino, tai galiu spręsti vien iš to, kaip jis laukė pirmadienių. Pirmadienis reiškė džiaugsmą, nes jis susitiks su Mona! Šuns vedlė Rasa po užsiėmimų leisdavo pabendrauti su šunimi, paglostyti – iš skaitymų kambario jis išeidavo degančiomis akimis. Jei klausiate, ko dar norėtųsi, siūlyčiau, kad vaikai, o ir kiti besidomintieji, daugiau sužinotų ir įvertintų, kiek šuo turi įdėti pastangų, kad viskas vyktų taip, kaip vyksta. Kad vaikai sužinotų, kaip atsakingai šunys yra mokomi, kokius egzaminus laiko. Kad suprastų: norint kažko pasiekti, reikia stengtis. Tai būtų proga vaikams pajusti, kas yra dienotvarkė, kodėl reikia stengtis. Kaip šuo už gerą elgesį apdovanojamas skanėstu, glostomas ir giriamas, taip ir gyvenime –  įdėjus pastangų, gali tikėtis rezultatų. Skaitymo metu šuo ne tik moko vaikus skaityti, bet skatina būti kantriems, dėmesingiems. Moko pagarbaus elgesio su gyvūnais ir žmonėmis.

Gal norėtumėte kažką pasiūlyti šiam projektui, o gal – pakritikuoti?

Ne kritikuoti, o palinkėti norėčiau: to reikia daugiau! Suprantama, paruošti tiek šunų ir rasti atsakingų žmonių nėra lengva, juo labiau, kad tai  savanorystė, neatlygintina veikla. Žinau, kad terapiniai šunys gali padėti žmonėms daugelyje sričių. Prieš porą metų Vokietijoje samariečių bendrijoje mačiau, kaip senelių globos namuose lankėsi terapiniai šunys ir kiek gerų emocijų dovanojo žmonėms.

matas ir bibl

Ar skaitymas su šunimi, jūsų nuomone, yra tik skaitymo įgūdžių lavinimas? O gal – smagus laisvalaikio praleidimas?

Tai įdomu ir tai rimta. Tai ne žaidimas. Apibrėžti vienu sakiniu sunku. Pats laukimo jausmas, vaiko kantrybės ugdymas yra didelė vertybė. Tai gėrio pamokos, nes šuo vaikui tampa artimas. Tai bandymas prisijaukinti lapę… Manau, čia tinka ši Antuano de Sent Egziuperi alegorija („Mažasis princas“ – Red.), nes juk išties kalbame apie labai reikšmingus dalykus!

Ar jūsų namuose daug knygų, ar mėgstate skaityti?

Labai daug knygų. Nuo vaikystės daug skaičiau. Buvau vienišė, knygos buvo mano draugai.

matukas su mona

Popierinė knyga – ar jos dar reikia moderniųjų technologijų laikais, kai visi, net ir vaikai, panirę į virtualiuosius dalykus ir vertybės jau visai kitos?

Bet juk tai ir yra vertybė – popierinė knyga. Tai kūrėjų sukurtos iliustracijos, parašyti tekstai. Nuo interneto niekur nedingsim, vaikai juo naudojasi ir naudosis. Bet, žiūrėkit, kai vaikai bibliotekoje skaitė knygas šuniui, nebereikėjo nei planšetinių kompiuterių, nei telefonų. Tai buvo pertrauka nuo visokių „virtualybių“, ir vaikai patys tokią pertrauką pasirinko ir tuo džiaugėsi.

Priminsime, kad Kaniterapijos asociacija projektą „Skaitymas su šunimi“ vykdo jau trečius metus.

Ugnės Urtės Uždavinytės ir KA nuotr.

2018 06 11