Mona, Mėta ir Gongas, trys terapiniai šunys, stovykloje „Pažinimo stebuklas“ susidraugavo su Estijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos vaikais – birželio viduryje Giruliuose veikė tarptautinė regos negalią turinčių vaikų stovykla.
Į stovyklavietę Baltijos pajūryje susirinko 6-18 metų regos negalią turintys vaikai ir jaunuoliai. Jau ne pirmus metus projektą „Pažinimo stebuklas“ globoja Klaipėdos Senamiesčio Rotary klubas ir įmonė MARS Lietuva. Kaniterapijos asociacijos nariai su šunimis čia lankėsi antrą kartą.
Susitikimai su įdomiais žmonėmis, pažintis su Pamario kraštu ir jūra, kūrybinės dirbtuvės – laikas stovykloje pralekia greitai, ir vaikai išties čia patiria pažinimo stebuklus.
Birželio 16-oji buvo skirta pažinčiai su terapiniais šunimis.
Prieš išvykdama į Girulius Kaniterapijos asociacijos komanda, kaip įprasta, parengė susitikimo scenarijų ir užduotis. Skirtingai nei įprasta, domėjosi, kokie lytėjimo pojūčiai yra svarbūs regos negalią turintiesiems (stovykloje buvo ir silpnaregių, ir neregių), kaip geriau perteikti žinias.
Į pajūrį nuvyko trys kaniterapijos grupės, kiekvienam vedliui su šunimi talkino kaniterapijos savanoris.
Lygiaplaukė retriverė Mona ir jos vedlė Rasa Kardaitė -Vėlyvienė su savanore Inga Badaraite vedė užsiėmimą patiems mažiausiems – tikriems smalsučiams. Rasa džiaugėsi, kad vaikai buvo labai geranoriški, kantriai ėjo pratimų ir užduočių keliukais, kad tik pasiektų tikslą ir galėtų paliesti Moną: „Ne šiaip prisiliesti, o pajusti, „patirti“ rankomis – pažinti šunį! Jie drąsiai dalijosi žiniomis, kaip jie ir šunys pažįsta pasaulį, kalbėjo apie saugų bendravimą su šunimis. Mona buvo vaikų pagalbininkė suprantant, kad pasaulis yra sudėtingas, tačiau jame sutaria ir sugyvena visi ir visokie – jauni ir vyresni, žmonės ir gyvūnai“.
Kaip sakė Rasa, regos negalią turinčių vaikučių žingsniai atsargesni, lėtesni, bet jie elgėsi labai atsakingai: „Jiems reikia daugiau pastangų, tačiau džiaugsmas kažką patyrus ar pasiekus, toks nuoširdus ir toks tikras!“.
Kad tinkamai pasirengtų susitikimui su vaikais, kaniterapijos komanda iš anksto aptarė, ką ir kaip daryti, kaip į veiklas įtraukti šunis, kad kiekvienas vaikas ne tik patirtų džiugių emocijų, bet ir įgytų naujos patirties.
Terapinio šuns Gongo vedlė Veslava Citovič-Rul pasakojo, kad buvo numatyta: kiekvienai vaikų grupei – vienas terapinis šuo, vedlys ir savanoris asistentas: „Žinojome, kad su vaikais turėsime bendrauti lietuviškai, rusiškai, angliškai ir tai kėlė tam tikrų sunkumų, bet juokavome: vis tiek svarbiausi būsime ne mes, o mūsų šunys. Ir svarbiausia bus visai kita kalba – šunų meilės kalba…“.
Girulių stovykloje vaikų psichologė Ingrida Stasytienė užsiėmimą rusų kalba vedė kartu su Berno zenenhundų kalyte Mėta, jai talkino kaniterapijos savanorė logopedė Inesa Ežerskyte – Purenok. Ingrida sakė, kad jaunuosius stovyklautojus labiausiai sužavėjo parašiutas, jie stengėsi išmesti skanėstą pro parašiuto skylutę, kad tik „Mėtočka” neliktų alkana…
Grupės vaikai – ukrainiečiai ir baltarusiai – dalyvavo visose veiklose labai noriai, buvo tolerantiški vieni kitiems. Sužinoję, jog Mėtai šis užsiėmimas debiutinis (šuo neseniai išlaikė terapinio šuns egzaminą – Red.) ir ji šiek tiek „jaudinasi“, nuramino, kad nieko tokio, jeigu Mėtai kas nors nepasiseks. Tačiau Mėtai viskas pasisekė puikiai.
Trečiąją terapinę komandą sudarė rimtuolis auksaspalvis retriveris Gongas su vedle Veslava Citovič – Rul ir savanoriu Jokūbu. Užsiėmimas buvo skirtas paauglių grupei, tarp kurių buvo vaikų iš Estijos, todėl su jais bendrauta angliškai.
Ar Gongas suras visus skanėstus? Ar žmonės gali surasti daiktus pagal kvapą ir kaip jie skiria kvapus? Kokių spalvų yra šunų pasaulis? Paauglių klausimai buvo įdomūs, o kartais – sudėtingi.
„Užsiėmimo pabaigoje jie susikibo rankomis ir padarė tunelį. Gongas prabėgo tuneliu. Rodos, nieko neįvyko, bet jie būtų galėję tai kartoti ir kartoti. Tuo metu ypač pajutau, kokie svarbūs silpnaregiams žmonėms yra pojūčiai. Mums smulkmena – šuo prabėgo, o jų veiduose visa emocijų puokštė: nuostaba, susižavėjimas, džiaugsmas. Tarsi būtų patyrę stebuklą…“, – regos negalią turinčių vaikų jausmus apibūdino Gongo šeimininkė.
Po to vaikai kalbėjosi, ką patyrė, glostė šunis, prašė juos nufotografuoti.
Išvykdama kaniterapijos komanda gavo dovanų – rankų darbo molinius šuniukus, sukurtus regos negalią turinčių vaikų. O vaikams liko šunų „portretai“ ir dideli mediniai kaulai, kuriuos kiekviena vaikų grupė papuošė savaip – pasirinko pasiūlytas priemones.
Prieš išvykstant stovyklautojai patys pasisiūlė surinkti priemones, nunešė jas į automobilį. Vaikai sakė, kad jos yra nuostabios, bet šunys – dar nuostabesni.
Ingos Badaraitės nuotr.
Primename, kad Kaniterapijos asociacija vykdo veiklą tik su specialius egzaminus išlaikiusiais šunimis. Šunų registrą galite rasti čia: https://www.kaniterapija.eu/