Gyvūnai gali būti ne tik mieli augintiniai, ištvermingi žmogaus kompanionai, bet ir pagalbininkai sveikstant. Tai jau ne kartą patvirtino pasaulyje sparčiai populiarėjanti gyvūnų terapija. Jos esmė – pacientui sveikti padeda ne tik medikai, bet ir gyvūnų terapijos specialistas su šiai veiklai paruoštu, specialius egzaminus išlaikiusiu augintiniu.
Gyvūnų terapija dažnai taikoma gydant psichikos sutrikimų turinčius vaikus ir suaugusiuosius. Ji ypač tinka tais atvejais, kai depresijos kankinami pacientai jaučiasi sutrikę, užsisklendę savyje, jaučia įvairias baimes. Specialistai pabrėžia, kad gyvūnai suteikia tokiems ligoniams motyvacijos sveikti, be to, pabendravę su jais jie lengviau atsipalaiduoja ir nusiramina.
Norinčiųjų per daug
Tokios terapijos pagalbininkais tampa šunys, katės, triušiai ir net specialiai tam dresuoti žirgai. Puikių rezultatų duoda ir delfinų terapija, kuri jau ne vienus metus taikoma ir Lietuvoje.
Lietuvos jūrų muziejuje bendravimo su delfinais užsiėmimai pradėti rengti 2002 metais, o 2015 metais įkurtas Delfinų terapijos centras. Šiuo metu čia organizuojami individualūs ir grupiniai bendravimo su delfinais užsiėmimai, skirti žmonėms, turintiems fizinę, protinę negalią, sergantiems neurologinėmis ligomis, patyrusiems psichoemocinių traumų.
Specialistų teigimu, bendravimo su delfinais užsiėmimai nėra gydymo alternatyva, jie negali pakeisti tradicinės medicinos paslaugų, tačiau delfinų terapija padeda žmonėms geriau jaustis, gerina pažinimo ir socializacijos įgūdžius.
Pasak Jūrų muziejaus Delfinų terapijos skyriaus vedėjos socialinių mokslų daktarės Brigitos Kreivinienės, neįgalius vaikus auginančios šeimos ar po sunkių traumų sveikstantys žmonės pagalbos tikisi kuo greičiau, tačiau delfinų terapija tokia paklausi, kad šiuo metu net neberegistruojama į užsiėmimus. „Registraciją teko stabdyti, kai pamatėme, kad norinčiųjų šių procedūrų jau daugiau nei penki šimtai“, – sakė ji ir patikino, kad šiemet Delfinų terapijos skyrius pasiruošęs priimti visus, kurie eilėje laukia nuo 2014–2015 metų.
Delfinai renkasi patys
Delfinų terapijos centre gyvena 16 delfinų „terapeutų“, prie terapinio užsiėmimo kiekvienas jų prisijungia savo noru. Centro baseinai sukurti taip, kad kiekvienas gyvūnas galėtų įplaukti ir išplaukti kada panorėjęs. Skirtingi ir pačių delfinų poreikiai: vieni užsiėmimų metu tikisi aktyvesnio kontakto, nori žaisti kamuoliu ar kitų pramogų, o kiti pageidauja tik ramaus pagulėjimo, glostymo ir pan.
B.Kreivinienė patikino, kad į terapijos užsiėmimų vietą delfinai tikrai neviliojami žuvimi. „Delfinas sveria apie 300 kilogramų ir turi savo nuomonę, tad jei jis nenorėtų bendrauti, niekaip jo neišlaikytume. Delfinai patys atpažįsta savo klientus ir žino, kaip kuris iš jų mėgsta atsipalaiduoti. Gyvūnas pasirenka žmogų, su kuriuo nori bendrauti. Terapijos metu stengiamės naudoti tuos bendravimo būdus, kurie patinka ir patiems delfinams, pavyzdžiui, pirmieji Europoje pradėjome taikyti Sherbornė judesio terapiją vandenyje“, – kalbėjo ji.
Pašnekovės teigimu, delfinų terapija paprastai derinama su kitomis gydymo programomis – sensorine integracija, tradicine kineziterapija, masažais, meninio ugdymo užsiėmimais.
Šunys geri klausytojai
Didelės sėkmės Lietuvoje sulaukė projektas, kurio metu šalies bibliotekose į skaitymo užsiėmimus ateidavo ir keturkojai klausytojai. Draugiški auksaspalviai retriveriai ir gauruotus lokius primenantis niūfaundlendas padėjo skaitymo sunkumų turintiems vaikams jaustis drąsiau ir labiau atsipalaiduoti. Bet tai tik vienas iš pavyzdžių, nes kaniterapija – labai plati sritis, suteikianti daug galimybių.
Pasak Kaniterapijos asociacijos vadovės, Vilniaus universiteto Psichologijos iunstituto direktorės Vilmantės Pakalniškienės, nors ši terapijos rūšis nėra taip lengvai prieinama, kaip daugeliui norėtųsi, ji sparčiai populiarėja.
„Apskritai įvairios gyvūnų asistuojamosios terapijos šiuo metu pasaulyje tampa savotiška mada. Žmonės nori išbandyti jų teikiamas galimybes“, – kalbėjo ji.
V.Pakalniškienės nuomone, jei žmogus po sunkios darbo dienos atsipalaiduoja glostydamas savo augintinį, tai nereiškia, kad jis savo namuose augina terapinį šunį, mat tikroji kaniterapija – tai ilgalaikis sistemingas darbas taikant specialius metodus.
„Kiekvienas namuose laikomas gyvūnas padeda atsipalaiduoti, nusiraminti, bet tai nereiškia, kad bus pasiekta tokių pat rezultatų, kaip lankant terapijos užsiėmimus“, – perspėjo specialistė.
Specialisto pagalbininkas
Pašnekovė paaiškino, kad didžiausias darbo krūvis tenka terapeutui, o šuo tėra jo pagalbininkas. Pavyzdžiui, jei logopedas dirba kartu su savo šunimi, jis vis tiek turi atlikti logopedo darbą.
„Cerebriniu paralyžiumi sergantys vaikai privalo nuolat daryti įvairias mankštas. Vaikams nelengva, nes kartais jos būna skausmingos. Į tokias mankštas gali ateiti ir specialistas su šunimi. Terapeutas atliks reikiamus pratimus vaikui, masažuos jį, o specialistas su šunimi atliks panašius pratimus, kad vaikui būtų įdomiau. Šuo suteikia motyvacijos ir pratimai atliekami geriau, tiksliau“, – apie terapijos su gyvūnais ypatumus pasakojo V.Pakalniškienė.
Terapiniai gyvūnai negali dirbti tiek pat valandų, kiek žmogus. „Kadangi užsiėmimo metu būna palaikomas nuolatinis kontaktas su žmogumi, natūralu, kad gyvūnas pavargsta. Stengiuosi, kad mano terapinio šuns maksimalus darbo laikas būtų dvi valandos su pertrauka. Jam neleidžiu dirbti kasdien, nes jis turi turėti ir savo šunišką gyvenimą, džiaugtis šuniškais dalykais, kartu su šeimininku leidžiamu laiku“, – pasakojo su vengrų vižlų kalyte Vėtra dirbanti kaniterapijos specialistė.
Terapija senjorams
Šunų terapija gali padėti įveikti gausybę su žmogaus nuotaika susijusių negalavimų, ji veiksminga vaikams, kuriems diagnozuoti emocijų ir elgesio, raidos sutrikimai. Gydymas duoda gerų rezultatų, kai žmogus kenčia nuo tam tikrų sensorinių pojūčių sutrikimų.
Kaniterapijos specialistų ir jų keturkojų pagalba pasaulyje itin plačiai taikoma po įvairių traumų, netekčių, sunkių išgyvenimų sveikstantiems žmonėms.
„Teko lankytis senelių namuose, kur žmonės gyvena kiek atsiskyrę nuo visuomenės ir yra pasiilgę aktyvumo – šunys jiems labai praskaidrina nuotaiką. Kaniterapijos specialistai gali individualiai dirbti su insultą patyrusiais žmonėmis, kurie turi iš naujo mokytis kalbėti, lavinti motorikos funkcijas. Tokiais atvejais puikiai tinka šuo pagalbininkas. Bendravimas su gyvūnu skatina teigiamus prisiminimus, žmonėms malonu prisiminti savo turėtus augintinius ir apie juos pasikalbėti, o tai gerina psichologinę būseną“, – apie kaniterapijos naudą vyresnio amžiaus žmonėms kalbėjo V.Pakalniškienė.
Nors žmonės dažniausiai įpratę matyti terapeutams padedančius labradorus ir auksaspalvius retriverius, specialistai sako, kad terapiniais šunimis gali tapti visų veislių, kurių atstovai nori palaikyti aktyvų kontaktą su žmonėmis, šunys.
Viktorija Mitkutė, strp. išspausdintas 2018 05 14 laikraštyje „Valstietis“
Feel Photo, Guodos Kavaliauskaitės, M.Mažvydo bibl. nuotr.