Nepaprastas šeimos šuo, arba kodėl jums tokio nereikia?

Įsivaizduokime šeimą, auginančią specialiųjų poreikių turintį vaiką. Koks gyvūnas augintinis tokiai šeimai labiausiai tiktų? O gal išvis jai nereikia augintinio? Į šį nelengvą klausimą atsako maskvietė Tatjana Liubimova.

T.LIUBIMOVA

Pedagogę defektologę Tatjaną Liubimovą (nuotr.), kaniterapijos projekto „Solnečnyj pes“ („Saulėtas šuo“, Maskva) vadovę, nuo 2004 metų užsiimančią raidos sutrikimų turinčių vaikų reabilitacija, kalbina žurnalistė Marina Lepina.

Apie kaniterapiją pastaruoju metu kalbama daug, o prieš gerą dešimtmetį beveik niekas apie tai nežinojo. Kaip anksčiau, taip ir dabar žmonės įsigyja šunis kaip šeimos narius, kompanionus, tačiau atsiranda manančių, kad šuo gali tapti jų vaiko „gydytoju“.

Ar įmanoma pačiai šeimai, tiksliau, tėvams, išsiugdyti terapinį šunį ir ar toks šuo gebėtų suteikti visavertes terapines paslaugas?

Pirmas žingsnis: tikslo aiškumas

Kai specialiųjų poreikių turinčio vaiko tėvai svarsto, ar verta įsigyti naminį gyvūną augintinį, pirmiausia turėtų išsiaiškinti, ko apskritai jie siekia. Jie nori, kad vaikas pralinksmėtų? Reikia gyvūno bendram šeimos laisvalaikiui? Terapinio šuns, kuris rimtai, sistemingai užsiimtų su vaiku?

O gal tėvai nori, kad gyvūnas taptų jų pačių pagalbininku – kad jie galėtų atsikvėpti, dažniau išeiti į lauką, pakvėpuoti grynu oru – šeima galėtų „persijungti“. Tai irgi sveikintina. Tačiau šiuo atveju augintiniui keliami reikalavimai turėtų būti žemesni, nei tam šuniui, kuris bendraus su specialiųjų poreikių turinčiu vaiku.

B.Balsytes nuotr.

Antras žingsnis: vaiko ir šuns saugumas – svarbiausia!

„Pirma saugumo taisyklė – negalima palikti šuns ir vaiko vienų, be suaugusiųjų priežiūros. Na, o toliau – svarbu stebėti, kaip jie bendrauja, – sako Tatjana Liubimova. – Kartais tėvai skambina ir pasakoja: Mūsų vaikas taip linksmai žaidžia su šunimi, grūda jį į skalbimo mašiną ir kvatoja. Tėvai gal nesupranta, kokia siaubinga ši situacija? Ir šiuo atveju labiausiai gaila šuns: kodėl augintinis nusipelnė tokio elgesio?

Arba, sakykime, vaikas namuose įprato tampyti šunį, o aš užsiėmimų metu to neleidžiu, stebiu, laiku nukreipiu vaiko dėmesį kita linkme. Tačiau jeigu namuose tėvai nereaguoja, vaikas įpranta netinkamai elgtis su šunimi. Sunku pasiekti, kad vaikas liautųsi taip daręs, tai išties reikalauja daug laiko ir pastangų, deja, tėvai dažniausiai būna patenkinti – vaikas juk žaidžia, yra užsiėmęs, be to, linksmas!

Kuo džiaugtis? Juk šiuo atveju apie empatiją nėra kalbos – vaikas „žaidžia šunį“, o ne su šunimi. Jis nesuvokia ir nevertina šuns kaip gyvos būtybės, kuriai skauda ir kuri patiria diskomfortą. Vaikas įpranta gyvūną skaudinti, laiko gyvūną paprasčiausiu daiktu.

B.B. nuotr.

Trečias žingsnis: fizinių galimybių įvertinimas

Mažas šunytis lauke vedžiojamas 4-5 kartus per dieną, kol įpranta laikytis švaros. Kaip jūs su tuo susidorosite? Juk negalite specialiųjų poreikių turinčio vaiko palikti vieno namuose, kol lėksite su šunimi į lauką. Taigi, teks 4-5 kartus per dieną aprengti ir nurengti vaiką, kad, eidami į lauką su augintiniu, pasiimtumėt ir jį (dažniausiai specialiųjų poreikių turintis vaikas neįstengia savarankiškai apsirengti, užsirišti batukus arba šis procesas pernelyg užsitęsia, vaikui reikia padėti).

„Be to, šuns negalima vedžioti vaikų žaidimo aikštelėje. Aš ten net kojos nekeliu su savo terapiniais šunimis, nors jie yra paklusnūs ir išmokyti, – sako Tatjana. – O juk šalia jūsų –  specialiųjų poreikių turintis vaikas, ir jam taip pat reikia visaverčio pasivaikščiojimo…“.

Be to, šunį reikia vedžioti su pavadžiu, lauke jį taip pat reikia kai ko pamokyti. Visa tai suderinti vaikštinėjant kartu su vaiku paprasčiausiai neįmanoma. Arba vaikui tuo metu reikia rasti kokios nors kitokios veiklos.

Tatjana pažymi, kad labai dažnai šeimos neįvertina savo jėgų. Ir tada šunims, kuriems tėvai nebeturi laiko, tenka ieškoti naujų namų ir šeimininkų.

Sensorinis krūvis: agresiją mažinate ar ją provokuojate?

Yra vaikų, ir jų nemažai, kuriems būtina, bent jau pirmosiomis dienomis, riboti bendravimą su šunimis, kitaip jie gali pernelyg smarkiai susijaudinti arba, atvirkščiai, užsisklęsti.

Taip pat svarbu prisiminti, kad bendravimas su šunimi, ypač liečiant gyvūną, – milžiniškas sensorinis krūvis.

„Pirmieji užsiėmimai su terapiniu šunimi trunka ne ilgiau kaip 15 minučių. Iš pradžių autizmo spektro sutrikimų turinčiam vaikui pakanka 15 min. per savaitę. Ir tai yra griežtą struktūrą turintis terapinis užsiėmimas, o ne „griebiau pavadėlį ir lekiu!“. Šį procesą kontroliuoja specialistas: stebi vaiko būseną, žiūri, kas su juo vyksta, rūpinasi, kad būtų pasiekti tikslai. Ar pavyktų tėvams savo namuose net su puikiai parengtu augintiniu pravesti visavertį terapinį užsiėmimą?“.

Geriausiu atveju – šuns dėka vaikas taps džiugesnis. Blogiausiu – toks tėvų pravestas „užsiėmimas“ paskatins vaiko regresą.

„Vaikas nemoka bendrauti su šunimi. O šunytis šokinėja, kandžiojasi, jis aktyvus, audringai reaguoja į vaiką, gyvena savo šunišką gyvenimą. Ir tuomet specialiųjų poreikių turintis vaikas patiria visą parą besitęsiančią streso būseną – jis nebesijaučia saugus savo namuose!..“.

Tatjana iš savo praktikos prisiminė atvejį, kai tėvai į ją kreipėsi būtent tokiu atveju: „Sunkiausias atvejis buvo, kai šunytis 6 mėnesius gyveno vonios kambaryje, o vaikas vaikščiojo į tualetą, glausdamasis prie sienos. Paskui vis dažniau susiriesdavo embriono poza, atsisakydavo kažką veikti, dar labiau užsisklendė savyje.“

Bertos B. nuotrauka

Nuovargio požymiai

Dažnas vaikų raidos sutrikimų palydovas – sensorinės integracijos sutrikimas. Bendraudamas su šunimi vaikas gali labiau pajausti savo kūną ir, kad sustiprintų šį pojūtį, netikėtai suspausti šunį, įspirti, netgi įkasti gyvūnui.

Tačiau, pasak Tatjanos, tai nėra agresija: „Tai tik savitas būdas pažinti pasaulį, nes vaikas kitaip nemoka. Tėvai turi išmokyti vaiką tinkamai elgtis su šunimi, ir tai labai svarbu. Reikia būti atidiems ir pastebėti signalus, kuomet vaikas pavargsta bendrauti su šunimi. Tada galima paguldyti jį greta šuns (šalia, bet ne ant šuns!), kad nurimtų ir atsipalaiduotų. Bet jei vaikas skriaudžia šunį ir stebi mane, laukdamas reakcijos, nutraukiu užsiėmimą – tai  sąmoningas agresyvus elgesys“.

Nepaprastai svarbu stebėti vaikų bendravimą su šunimi. „Jie privalo išmokti perskaityti vienas kito siunčiamus signalus, tačiau šias aukštumas pasiekti nelengva. Mokant šuniuką,  būtina patyrusio šunų elgsenos specialisto pagalba, geriau, kad šis ateitų į namus ir vietoje stebėtų tėvų, vaiko ir šuns bendravimą, koreguotų elgesį, patartų“, – pataria Tatjana.

G.K. nuotr.

Renkamės šuns veislę

Jei šeima vis dėlto nusprendžia, kad namuose turi atsirasti augintinis, rinktis reikia labai atsakingai. Ir vėlgi – nepamiršti, ko sieksite, įsigydami šunį. Nepasiduoti emocijoms, estetiniam susižavėjimui.

„Apsilankykite šunų parodose, atkreipkite dėmesį į veisles. Kažkam patinka šuo – straksintis kamuoliukas, kažkam – ramūs ir stambūs šunys. Šuo gali būti mažytis, tačiau užpildyti visą namų erdvę ir tapti energijos „bomba“. O gali būti didelis šuo, bet nepastebimas, – pasakoja Tatjana Liubimova. – Nepatingėkite surinkti kuo daugiau informacijos, kokiam tikslui išvesta tam tikra šunų veislė.

Jums patiko skalikai, – bet jie išvesti dirbti miške, nori nuolat bėgti ir persekioti žvėrį. „Pašalinti“ prigimtį bus neįmanoma. O jeigu jis paspruks parke, o jūs turėsit pirmiausia pasirūpinti savo vaiku? Ką tuomet darysite?

Arba, tarkim, rotveileris. Tai tarybinis šuo, skirtas saugoti ir ginti. Ar sugebėsite kontroliuoti 80 kilogramų sveriantį šunį, jeigu kita ranka laikysite vaiką? Aš kategoriškai prieš, kad vaikų turinti šeima, o ypač sveikatos sutrikimų turinčių vaikų tėvai, įsigytų agresyvių šunų.

Arba, tarkim, mielas biglis, – dabar šiuos šunis laiko kompanionais, tačiau vis dėlto jie yra medžiokliai ir nebendraus su vaiku taip, kaip iš jo tikimasi.“

„Stambų šunį – kaip ir arklį – autizmo spektro sutrikimų turintis vaikas suvokia dalimis. Specialistai pažymi, kad vaikas visiškai natūraliai ir gerai suvokia arklį, sėdėdamas raitomis, tačiau metų metus gali baimintis jo snukio. Taip pat gali būti ir su dideliu šunimi – vaikas žais su jo nugara, tačiau šalinsis snukio. O mažą šunytį jis paprasčiausiai gali stipriai suspausti, nuskriausti, netyčia sužeisti.“

Beje, kai kurie tėvai elgiasi priešingai. Vaikas bijo šunų – o jie, tai žinodami, sąmoningai įsigyja šunytį, tikėdamiesi, kad artimai bendraudamas su gyvūnu vaikas įveiks baimę ir galiausiai draugystė su šunimi išeis į naudą. Tačiau rezultatas gali nuvilti. Štai mama nupirko vaikui Kaukazo aviganių šuniuką. Dabar aviganis gyvena lauko voljere, saugo namus, mama jo privengia ir net bijo – vaikui iš tokio augintinio, deja, jokios naudos.

Mažas, bet baisus?

Tai gal įsigyti ne šunį, o žiurkėną arba žuvytes? Jie nekelia pavojaus vaikui, nebus ir rūpesčių… Tačiau ne viskas taip paprasta.

Toks variantas tinka, jei tėvai nori, kad vaikas išmoktų stebėti. Tačiau leisti vaikui tokius mažus gyvūnus imti į rankas negalima.

„Smulkūs gyvūnai labai vikrūs, greiti, o raidos sutrikimų turintys vaikai nespėja į juos reaguoti, todėl išsigąsta. Beje, kai kurie vaikai dėl to bijo ir mažų šuniukų, – aiškina T. Liubimova. – Štai maža pelytė – kol ji tupi mums ant delno, grožimės letenėlėmis ir akytėmis tarsi sagutėmis, mums įdomu. O jei tokia pat pelytė iššoka iš po spintos, pagauti siaubo, net klykiame. Taip yra todėl, kad nespėjome gerai jos įžiūrėti, o mūsų protas signalizuoja apie pavojų.“

Galbūt tokiam vaikui tiktų lėtesnis gyvūnas? Vėžlys? Chameleonas? O gal namuose įrengti terariumą? Tai įmanoma, tačiau niekada nepamirškite vaiko sveikatos būklės. Koks jo imunitetas, ar nekamuoja astmos priepuoliai, ar nėra alergiškas.

Photo B.B.

Penki svarbiausi klausimai

  1. Kam jums šuo? Bendrauti (nepamirškite vaiko reakcijos)? Konkretiems užsiėmimams (kokiems, kokiu tikslu)?
  2. Kiek dėmesio skirsite šuniui? Reikės puoselėti kailį, išvesti pasivaikščioti, dresuoti…
  3. Ar bus įmanoma išvesti šunį į lauką nenumatytu atveju, jeigu mama, sakykime, augina du vaikučius, o vienas jų – autizmo spektro sutrikimų turintis vaikas.
  4. Ar turite lėšų dresūrai, priežiūrai, planuotiems (būtina vakcinacija, priemonės nuo erkių ir blusų) ir neplanuotiems vizitams į veterinarijos gydyklą?
  5. Kiek galite kontroliuoti vaiko ir šuns bendravimą, ar turite šunų ugdymo bei auginimo patirties?

Beje, tėvai dažnai galvoja, kad vaikas pats rūpinsis gyvūnu. Ne! Taip nebus.

Kaip įtikinamai beskambėtų vaiko prašymai šuniuko, reikia nepamiršti, kad visa atsakomybė už gyvūną augintinį teks suaugusiesiems.

Strp. autorė – Marina Lepina https://www.miloserdie.ru/article/osobaya-sobachka/

https://www.facebook.com/dogforhelp/posts/513428815512153

Iš rusų k. vertė Irena Dorožnikovienė

Natalijos Zacharovos nuotraukoje – T.Liubimova

Bertos Balsytės ir KA arch. nuotraukos