Nepaprastas šuo

Naminis gyvūnas augintinis šeimoje, kuri augina specialiųjų poreikių turintį vaiką: koks gyvūnas tai galėtų būti ir, apskritai, ar verta jį įsigyti?

T.LIUBIMOVA

Žurnalistė Marina Lepina kalbina pedagogę defektologę Tatjaną Liubimovą (nuotr.), kaniterapijos projekto „Solnečnyj pes“ („Saulėtas šuo“, Maskva) vadovę, nuo 2004 metų užsiimančią raidos sutrikimų turinčių vaikų reabilitacija.

Apie kaniterapiją dabar girdime daug, o prieš dešimtmetį niekas apie tai nežinojo. Anksčiau šunį įsigydavo kaip kompanioną, o dabar daugelis mano, kad šuo gali tapti jų vaiko „daktaru“.

Pirmas žingsnis: numatykite tikslą

Kai specialiųjų poreikių turinčio vaiko tėvai svarsto, ar verta įsigyti naminį gyvūną augintinį, pirmiausia jiems vertėtų išsiaiškinti, ko apskritai jie siekia. Nori šuns kompaniono, linksmo gyvūno ar terapinio šuns, kad šis rimtai, sistemingai užsiimtų su jų vaiku?

O gal jie nori, kad gyvūnas taptų pagalbininku – kad jie galėtų atsigauti, išeiti į lauką, pakvėpuoti grynu oru – kad atsirastų priežastis „persijungti“. Tai taip pat gerai. Tačiau šiuo atveju augintiniui keliami reikalavimai turėtų būti žemesni nei tam šuniui, kuris bendraus su jų vaiku.

B.Balsytes nuotr.

Antras žingsnis: pasirūpinkite vaiko ir šuns saugumu

„Pirma saugumo taisyklė – negalima palikti šuns ir vaiko vienų, be priežiūros. Na, o toliau – svarbu stebėti, kaip jie bendrauja, – sako Tatjana Liubimova. – Kartais tėvai skambina ir pasakoja: „Mūsų vaikas taip linksmai žaidžia su šunimi, grūda jį į skalbimo mašiną ir kvatoja.“ Jie nesupranta, kokia siaubinga ši situacija. Man tokiu atveju gaila šuns: kodėl gyvūnas nusipelnė tokio elgesio?

Arba, sakykime, vaikas namuose įprato tampyti šunį, o aš užsiėmimų metu to neleidžiu, stebiu, laiku nukreipiu vaiką kita linkme. Tačiau jeigu namie mama nereaguoja, vaikas vėliau lygiai taip pat netinkamai elgsis su savo šunimi. Sunku pasiekti, kad jis liautųsi taip daręs, tai reikalauja daug laiko ir pastangų. O tėvus visa tai tenkina – vaikas juk užsiėmęs.

Tačiau dėl ko? Juk šiuo atveju nėra jokios empatijos, vaikas žaidžia „šunį“, o ne su šunimi, jis nesuvokia šuns kaip gyvos būtybės, kuriai skauda, negera, ir kuri patiria diskomfortą. Deja, vaikas greit įpranta, kad gyvūną galima šitaip skaudinti.

B.B. nuotr.

Trečias žingsnis: įvertinkite savo fizines galimybes

Šunytis turi būti vedžiojamas lauke 4-5 kartus per dieną, kol neįpras laikytis švaros. Kaip jūs su tuo susidorosite? Nevalia pamiršti, kad specialiųjų poreikių turinčio vaiko nepaliksi vieno be priežiūros: teks 4-5 kartus per dieną aprengti ir nurengti vaiką, kad, eidami į lauką su augintiniu, pasiimtumėt jį drauge. Juk specialiųjų poreikių turintis vaikas negali savarankiškai apsirengti ir nusirengti, ir visa tai – laikas!

„Be to, vaikų žaidimo aikštelėje negalima vaikščioti su šunimi. Aš ten neinu net su savo terapiniais šunimis, nors jie yra paklusnūs ir išmokyti, – sako Tatjana. – O juk šalia jūsų –  specialiųjų poreikių turintis vaikas, ir jam taip pat reikia visaverčio pasivaikščiojimo…“.

Be to, šunį reikia vedžioti su pavadžiu, jį reikia mokyti. Visa tai suderinti vaikštinėjant su vaiku paprasčiausiai neįmanoma. Arba vaikui tuo metu reikia rasti kokios nors veiklos.

Tatjana pažymi, kad labai dažnai šeimos neįvertina savo jėgų. Ir tada šunims, kuriems tėvai nebeturi laiko, tenka ieškoti naujų namų ir šeimininkų.

Sensorinis krūvis: agresiją mažinate ar ją provokuojate?

Yra vaikų, ir jų nemažai, kuriems būtina, bent jau pirmosiomis dienomis, riboti bendravimą su šunimis, kitaip jie gali pernelyg smarkiai susijaudinti arba, atvirkščiai, užsisklęsti.

Taip pat svarbu prisiminti, kad bendravimas su šunimi, ypač liečiant gyvūną, – milžiniškas sensorinis krūvis. „Pirmieji užsiėmimai su terapiniu šunimi trunka ne ilgiau kaip 15 minučių. Iš pradžių autizmo spektro sutrikimų turinčiam vaikui pakanka 15 min. per savaitę, kad atsirastų teigiamų poslinkių. Ir tai yra griežtą struktūrą turintis terapinis užsiėmimas, o ne „griebiau pavadėlį ir bėgu!“. Šį procesą kontroliuoja specialistas: stebi vaiko būseną, žiūri, kas su juo vyksta, rūpinasi, kad būtų pasiekti tikslai. Tėvams namuose net su puikiai išmokytu augintiniu kažin ar pavyktų surengti visavertį terapinį užsiėmimą su šunimi.“

Geriausiu atveju šuo gerina vaiko emocijas. Blogiausiu – toks užsiėmimas sukelia didžiulį regresą.

„Vaikas nemoka bendrauti su šunimi. O šunytis šokinėja, kandžiojasi, jis aktyvus, audringai reaguoja į vaiką, gyvena savo šunišką gyvenimą. Ir galiausiai specialiųjų poreikių turintis vaikas patiria visą parą besitęsiančią streso būseną. Jis nebesijaučia saugus savo namuose…

Tatjanos praktikoje buvo atvejų, kai tėvai į ją kreipdavosi pagalbos būtent tokiu atveju. „Buvo ryškių regresų. Sunkiausias atvejis, kai šunytis 6 mėnesius gyveno vonios kambaryje, o vaikas vaikščiojo į tualetą glausdamasis prie sienos, vėliau susirietė embriono poza ir apskritai atsisakė kažką daryti, visiškai užsisklendė.“

Bertos B. nuotrauka

Nuovargio požymiai

Dažnas vaikų raidos sutrikimų palydovas – sensorinės integracijos sutrikimas. Bendraudamas su šunimi vaikas gali labiau pajausti savo kūną ir, kad sustiprintų šį pojūtį, netikėtai spirti šuniui, net jam įkasti, suspausti.

„Tačiau tai nėra agresija. Tai tik savitas būdas pažinti pasaulį, nes vaikas kitaip nemoka. Tėvai turi išmokyti vaiką tinkamai elgtis su šunimi, ir tai yra vienas svarbiausių mūsų darbo aspektų.

Būtina pastebėti signalus, kai vaikas pavargsta bendrauti su šunimi. Tuomet paguldau jį šalia šuns, kad atsipalaiduotų. (Bet jei vaikas muša šunį ir žiūri į mane, laukdamas reakcijos, nutraukiu užsiėmimą – tai  sąmoningas agresyvus elgesys.)“.

Nepaprastai svarbu stebėti vaiko bendravimą su šunimi. „Jie privalo išmokti perskaityti vienas kito siunčiamus signalus. Tačiau šias aukštumas pasiekti nelengva. Mokant šuniuką,  būtina patyrusio šunų elgsenos specialisto pagalba, geriau, kad šis ateitų į namus ir vietoje stebėtų tėvų, vaiko ir šuns bendravimą, koreguotų elgesį, patartų“, – sako Tatjana.

G.K. nuotr.

Renkamės šuns veislę

Jei šeima vis dėlto nusprendžia, kad namuose turi atsirasti augintinis, rinktis reikia labai atsakingai. Ir vėlgi – nepamiršti, ko sieksite, įsigydami šunį, nepasiduoti emocijoms, estetiniams polinkiams.

„Atkreipkite dėmesį į savo ir šuns temperamentą. Apsilankykite šunų parodose, atkreipkite dėmesį į veisles. Kažkam patinka šuo – straksintis kaučiukinis kamuoliukas, kažkam – ramūs ir stambūs šunys. Šuo gali būti mažytis, tačiau užpildyti visą erdvę, būti energijos „bomba“. O gali būti didelis šuo, bet nepastebimas, – pasakoja Tatjana Liubimova. – Nepatingėkite ir surinkti kuo daugiau informacijos, kokiam tikslui išvesta tam tikra šunų veislė.

Jums patiko skalikai, – bet jie išvesti dirbti miške, nori nuolat bėgti ir persekioti žvėrį. „Pašalinti“ prigimtį bus neįmanoma. O jeigu jis paspruks parke? Ką tuomet darysite?

Arba, tarkim, rotveileris. Tai tarybinis šuo, skirtas saugoti ir ginti. Ar sugebėsite kontroliuoti 80 kilogramų sveriantį šunį, jeigu kita ranka laikysite vaiką?

Aš kategoriškai prieš, kad vaikų turinti šeima, o ypač sveikatos sutrikimų turinčių vaikų tėvai, įsigytų agresyvių šunų. Arba, tarkim, mielas biglis, – dabar šiuos šunis laiko kompanionais, tačiau vis dėlto jie yra medžiokliai ir nebendraus su vaiku taip, kaip iš jo tikimasi.“

„Stambų šunį – kaip ir arklį – autizmo spektro sutrikimų turintis vaikas suvokia dalimis. Specialistai pažymi, kad vaikas visiškai natūraliai ir gerai suvokia arklį, sėdėdamas raitomis, tačiau metų metus gali baimintis jo snukio. Taip gali būti ir su dideliu šunimi – vaikas žais su jo nugara, tačiau šalinsis snukio. O mažą šunyti jis paprasčiausiai gali stipriai suspausti, nuskriausti, netyčia sužeisti.“

Beje, kai kurie tėvai elgiasi priešingai. Vaikas bijo šunų – o jie, tai žinodami, sąmoningai įsigyja šunytį, tikėdamiesi, kad artimai bendraudamas su gyvūnu vaikas įveiks baimę ir galiausiai draugystė su šunimi išeis į naudą. Tačiau rezultatas gali būti dar blogesnis. Štai mama nupirko vaikui Kaukazo aviganio šuniuką. Dabar aviganis gyvena lauke, saugo namus, o mama bijo šuns. Vaikui iš to jokios naudos.

Mažas, bet baisus?

Tai gal įsigyti ne šunį, o žiurkėną arba žuvytes? Jie nekelia pavojaus vaikui, nebus daug rūpesčių… Tačiau ne viskas taip paprasta.

Toks variantas tinka, jei tėvai nori, kad vaikas išmoktų stebėti. Tačiau leisti tokius mažus gyvūnus imti į rankas tikrai neverta.

„Smulkūs gyvūnai labai vikrūs, greiti, o raidos sutrikimų turintys vaikai nespėja į juos reaguoti, todėl išsigąsta. Beje, kai kurie vaikai dėl to bijo ir mažų šunų, – aiškina T. Liubimova. – Štai maža pelytė – kol ji tupi mums ant delno, grožimės letenėlėmis ir akytėmis tarsi sagutėmis, mums įdomu. O jei tokia pat pelytė staigiai iššoka iš po spintos, pagauti siaubo net suklykiame. Taip yra todėl, kad nespėjome jos įžiūrėti, o protas signalizuoja apie pavojų.“

Galbūt tokiam vaikui tiktų lėtesnis gyvūnas? Vėžlys arba chameleonas? O gal namuose įrengti terariumą? Tai įmanoma, tačiau niekada nepamirškite vaiko sveikatos būklės. Koks jo imunitetas, ar nekamuoja astmos priepuoliai, ar nėra alergiškas.

Photo B.B.

Penki svarbiausi klausimai

  1. Kam jums šuo? Bendrauti (nepamirškite vaiko reakcijos)? Konkretiems užsiėmimams (kokiems, kokiu tikslu)?
  2. Kiek dėmesio skirsite šuniui? Reikės puoselėti kailį, išvesti pasivaikščioti, dresuoti…
  3. Ar bus įmanoma išvesti šunį į lauką nenumatytu atveju, jeigu mama, sakykime, augina du vaikučius, o vienas jų – autizmo spektro sutrikimų turintis vaikas.
  4. Ar turite lėšų dresūrai, priežiūrai, planuotiems (būtina vakcinacija, priemonės nuo erkių ir blusų) ir neplanuotiems vizitams į veterinarijos gydyklą?
  5. Kiek galite kontroliuoti vaiko ir šuns bendravimą, ar turite šunų dresavimo bei auklėjimo patirties?

Beje, tėvai dažnai galvoja, kad vaikas pats rūpinsis gyvūnu. Veltui!

Kaip įtikinamai beskambėtų vaiko įtikinėjimai, vis dėlto reikia blaiviai mąstyti ir suvokti, kad visa atsakomybė už gyvūną teks suaugusiesiems.

Strp. autorė – Marina Lepina https://www.miloserdie.ru/article/osobaya-sobachka/

https://www.facebook.com/dogforhelp/posts/513428815512153

Iš rusų k. vertė Irena Dorožnikovienė

Natalijos Zacharovos nuotraukoje – T.Liubimova

Bertos Balsytės ir KA arch. nuotraukos