Kaniterapija: terapinio šuns gerovė

Besidomintys terapine veikla su šunimis dažnai klausia, kokie šunys tinka šiai veiklai, kaip ir kur jie ruošiami, tačiau beveik niekada nepasidomi, kaip rūpinamasi terapinių šunų gerove ir, apskritai, ar būtina tuo rūpintis…

beata

Specialioji pedagogė, zoopsichologė, šunų trenerė, kaniterapeutė, straipsnių apie kaniterapiją autorė, Krokuvos pedagoginio universiteto dr. Beata Kulisiewicz knygoje „Pies w terapii“ dalijasi savo patirtimi. Jūsų dėmesiui knygos ištrauka apie tai, kaip pasirūpinti terapinio šuns gerove.

Kaniterapija – tai alternatyvus ir (arba) pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas, kai norint pasiekti geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius, naudojamas specialiai paruoštas šuo motyvacijai sustiprinti (IAHAIO standartai, White Paper, Animal Assited Intervention, AAI).

Prie šio kaniterapijos apibrėžimo B.Kulisiewicz dar prideda būtiną sąlygą: terapinio šuns vedlys, kaniterapeutas, privalo turėti tam tikrų specialiųjų žinių apie darbą su žmonėmis ir gyvūnais.

Nauda ir veiklos sąnaudos

Terapinė veikla šunims nėra paprasta – to neturėtume pamiršti net jeigu atrodo, kad šunys mėgaujasi terapiniais užsiėmimais su žmonėmis. Ką šuo jaučia užsiėmimo metu, sunku pasakyti, todėl sąvoką mėgti supraskime kaip šuns gebėjimą įveikti įtampą bei jos padarinius. Tik tai nebūtinai reikš, kad ši veikla gyvūnui yra maloni.

Terapinis šuo nuolat susiduria su naujais dirgikliais (pacientai, aplinka), kartais jam liepiama atlikti sudėtingus dalykus, kurie reikalauja labai susikaupti, tvardytis. Gana dažnai šuo būna ir jam neįprastoje aplinkoje: tarp neįgaliųjų, nepažįstamų žmonių, jis nežino, kaip pastarieji, pasikeitus situacijai, pasielgs.

Žmonės užsiima kaniterapija, nes jiems tai patinka, tačiau jie ne visada pagalvoja, ar šunims ši veikla priimtina. Štai kodėl būtina atsakingai vertinti daugelį aspektų ir laikytis terapinės veiklos etikos taisyklių (Serpell, 2009).

Be abejo, pasitaiko šunų, kurie puikiai elgiasi visur ir visada, bet juk didžiausią efektą pasiekiame tuomet, kai išsipildo visų terapinio užsiėmimo dalyvių – kliento (paciento), šuns ir šuns vedlio – lūkesčiai.

Todėl būtina įvertinti terapinėje veikloje dalyvaujančio šuns patiriamas sąnaudas ir, remiantis terapinės veiklos standartais, siekti maksimalios naudos, mažinant „šuniškas sąnaudas“.

Terapijos tikslas

Gyvūnų asistuojamosios terapijos tikslas turi būti matuojamas progresu. Rezultatai turi būti akivaizdūs, kad juos būtų galima aiškiai išskirti nuo kitų pacientui tuo metu taikomų terapijų. Gyvūnai į terapijos procesą įtraukiami tik kaip pagalbininkai – asistentai ir tik tada, kai kiti terapijos būdai neduoda rezultatų. Jeigu kaniterapija yra neefektyvi, tokius užsiėmimus būtina nutraukti.

Gyvūnų ir žmonių gerovė, sveikata, saugumas yra susiję, todėl žmonių gerovė negali būti pasiekta šunų gerovės sąskaita, gyvūnų gyvenimo kokybės prastėjimu.

Kaniterapija taip pat negalima, kai vaikomasi madų arba kai norima šiaip paįvairinti kasdienybę.

Pies w terapii – Beata Kulisiewicz

Šuns tinkamumas ir paruošimas

Terapijoje dalyvaujantys gyvūnai turi būti socialūs, noriai bendraujantys su žmonėmis. Labai svarbu, kad gyvūnas ir su juo dirbantis žmogus puikiai suprastų vienas kitą. Terapinio užsiėmimo vedėjas turi žinoti, kad užsiėmime dalyvaujantis šuo nėra įrankis – jis yra gyvas, juslus padaras. Šuo ne tam, kad išgydytų žmogų ar išspręstų jo bėdas, o kad padėtų užmegzti ryšį, paskatintų bendrauti, kažką veikti. Gyvūnas gali stimuliuoti, motyvuoti, skatinti aktyvumą. Jis gali sumažinti izoliaciją, praskaidrinti vienatvę globos arba slaugos namuose.

Terapinis šuo neturi vengti žmogaus, o jeigu taip atsitiktų – neverskite jo bendrauti ir veskite terapinį užsiėmimą „per atstumą“. Pacientams paprasčiausiai gali nepatikti šuo, todėl gyvūnas gali jausti negatyvią reakciją, sakykime, netikėtą paciento agresiją. Tokiu atveju pirmiausia reikia rūpintis šuns savijauta. Būtina išvesti šunį iš užsiėmimo ir pasirūpinti jo gerove, poilsiu. Jeigu vaikas užpuola šunį, užsiėmimas nutraukiamas. Terapijos konsiliumas ir šuns savininkas sprendžia, ar ateityje apskritai leisti šiam šuniui dalyvauti užsiėmimuose su vaikais (šuo gali pradėti manyti, kad vaikai yra grėsmė – Vertėjos pastaba). Taip pat ir vaikas ateityje neverčiamas bendrauti su šunimis, būtina atsiminti: situacija gali pasikartoti.

Saugumas

Užsiėmimo dalyvių saugumas – tai labai svarbu. Terapiniame užsiėmime gyvūnai negali dalyvauti, jeigu kyla grėsmė jų saugumui ir gerai savijautai. Kaniterapijos užsiėmimo dalyviai (vaikai ir suaugusieji) negali: gultis ant šuns, šokinėti per jį, užsikniaubti iš viršaus, rengti gyvūną žmonių drabužiais, puošti netinkamais aksesuarais (šalikai, skarelės, akiniai, batai). Taip pat negalima reikalauti, kad gyvūnai atliktų fiziškai sunkias, stresą keliančias komandas (šliaužti, nenatūraliai išsiriesti, tempti sunkų svorį). Užsiėmimo metu visi dalyviai atidžiai stebimi, nesvarbu, kur užsiėmimas vyksta – mokykloje, sanatorijoje, globos namuose – pasirūpinama, kad niekas nenuskriaustų (netemptų už uodegos, ausų, neatsisėstų ant nugaros) arba netinkamai nepasielgtų – nesukeltų pavojaus ir žmonėms, ir šunims. Ir tai dar ne visos pavojingos situacijos.

Šuns ruošimas terapijai ir veiklos pasirinkimas neturi versti gyvūno elgtis nenatūraliai. Jeigu pradedame šuniuką mokyti kažkokio triuko, turime apgalvoti, ar tai jam nepakenks, ar bus naudinga.

Pasak Temple Grandin, aplinka, kurioje gyvena šunys, turi būti rami ir pernelyg jų neįaudrinti (Grandin, 2011).

Sveikata

Užsiėmimuose gali dalyvauti tik fiziškai sveiki, emociškai stabilūs gyvūnai, tie, kurie mėgaujasi šia veikla. Ar šuo gali dalyvauti, vertina ekspertai. Tikrinamas šunų elgesys, stebima savijauta, ir tai turi būti daroma nuolat. Šunų sveikata nuolat turi rūpintis veterinarijos specialistai.

Terapinei veiklai atrenkami tinkami, mokymus praėję gyvūnai, jie mokomi tik pozityviais metodais. Vienas nelaimingas atsitikimas su šiai veiklai netinkamu šunimi gali nubraukti daugelio žmonių pastangas!

Kaniterapeutų ir vedlių kvalifikacija

Šunų vedliai ir užsiėmimą vedantys specialistai privalo įgyti tam tikrą išsilavinimą, jie turi būti baigę mokslus ir mokymus pagal specialybę, turėti būtinųjų žinių apie šunų gerovę ir  poreikius, kad laiku pastebėtų streso požymius, diskomfortą. Jie privalo turėti bendrųjų žinių  apie šuns elgseną, žmogaus bei šuns sąveiką. Privalo žinoti apie gyvūnų, su kuriais dirba, galimybes ir apribojimus. Taip pat išmanyti gyvūnų rūšies ypatumus – šuns etologiją, kas viršija kai kurių žmonių įsivaizdavimą apie terapinę veiklą su šunimi.

Darbo laikas

Už šuns gerovę atsakingi specialistai privalo įsitikinti, ar užsiėmime dalyvaujantis šuo yra sveikas ir pailsėjęs. Jie turi tinkamai pasirūpinti šunimi prieš ir po terapinio užsiėmimo (gėlas vanduo, saugus grindų paviršius ir kt.). Negalima leisti, kad gyvūnas persidirbtų. Užsiėmimo trukmė – 30-45 min., ne daugiau kaip 2 kartus per dieną, ir ne daugiau kaip 6 kartus per savaitę. Šuniui pailsėti kartais reikia 48 valandų, o kartais prireikia savaitės ar dar daugiau (O‘Heare, 2009). Kortizolio lygis mažėja, kai šuo kramto arba griaužia, laisvai tyrinėja aplinką, uostinėja, miega, todėl svarbu sudaryti tinkamas poilsio sąlygas. Aportas, kamuoliukas, intensyvus sportas didina šuns įtampą ir todėl suveikia tas pats „mechanizmas“, kaip šuniui dirbant terapinį darbą. Po terapinio užsiėmimo tokių aktyvių žaidimų nereikėtų žaisti.

Būtina suvokti ir įsidėmėti: prievarta dirbantis šuo patiria smurtą ir išgyvena stresą.

Beata Kulisiewicz

Iš lenkų k. vertė Veslava Citovič-Rul (knyga „Pies w terapii“).

Witold Jermołowicz nuotr.