Kaniterapija: dalijamės patirtimi su kolegomis Ukrainoje

Spalio 18-21 d. Ukrainos kaniterapijos entuziastų kvietimu Kijeve savo žiniomis ir patirtimi dalijosi Daiva Kvedarienė ir Ieva Kuzminienė.

Po konferencijos

Daiva Kvedarienė: „Net kilniausiu tikslu šuo negali būti išnaudojamas…“

„Nesuklysiu sakydama, kad Ukrainoje kaniterapija dar tik žengia pirmuosius žingsnius, – savo pasakojimą apie Kijeve vykusius kaniterapijos mokymus ir tarptautinę konferenciją pradeda Daiva Kvedarienė. – O pradėti, mano supratimu, reikėtų nuo aiškaus supratimo, kad kaniterapija yra ypatingai atsakinga veikla, kurios metu reikia galvoti ne tik apie žmogų, kuriam teikiama pagalba, bet ir joje dalyvaujantį gyvūną, šunį, kuris yra jusli būtybė, turinti savo poreikių. Būtent todėl visas dienas nuolat skambėjo frazė šunų gerovė. Šioje veikloje itin svarbus pagarbus požiūris į šunį. Šuo negali tapti priemone ar įrankiu pasiekti vieno ar kito tikslo. Šuo turi būti partneris, „kolega“. Šuo ne naudojamas, su juo bendradarbiaujama. Dažnai sakoma, kad tikslas pateisina priemones, tačiau, kalbant apie kaniterapiją, tai netinka. Gyvūno išnaudojimas visais atvejais yra išnaudojimas, net jeigu tai daroma „kilniais“ tikslais, tai nepateisinama. Ir tai ne mūsų „išmislas“. Mes remiamės IAHAIO „White Papper“ rekomendacijomis, dažnai jiems citavau šį svarbų dokumentą (Kaniterapijos asociacija yra IAHAIO narė, laikosi šios pasaulinės organizacijos, vienijančios daugiau kaip 90 pasaulio šalių, reglamento – Red.)“.

KIJEVO konf

Besidomintieji kaniterapija prieš metus Kijeve jau organizavo tarptautinę konferenciją, tąsyk pranešimą skaitė Kaniterapijos asociacijos prezidentė, psichologijos doc. dr. Vilmantė Pakalniškienė. Užsimezgė draugystė ir jau nuo šio pavasario ukrainiečiai kvietė mūsų atstovus atvykti ir pasidalyti patirtimi.

Aktualiausia jiems, kaip ir mums prieš 5-6 metus, terapinių šunų paruošimas, ir jie puikiai supranta, kad vien paprastos dresūros ar įsitikinimo, jog mano šuniukas yra draugiškas ir tinka kaniterapijos užsiėmimams, terapinėje veikloje nepakanka. Šiai veiklai, o juo labiau terapiniam šuniui, keliami daug didesni reikalavimai.

D.K.

Keturios dienos, praleistos Kijeve, iš Kaniterapijos asociacijos atstovių pareikalavo nemažai jėgų. Klausimų lavina, diskusijos, tiesos paieškos…

„Ukraina neturėjo ir iki šiol neturi gyvūnų gerovės įstatymo. Jie neturi gyvūnų laikymo taisyklių, šunys miestuose dažnai laksto palaidi. Šioje srityje yra daug problemų, kol kas dedami tik pagrindai“, – sako Daiva ir atkreipia dėmesį, kad iš klausytojų komentarų suprato, jog pranešimas apie terapinių šunų gerovę, kurį paskutinę viešnagės dieną tarptautinėje konferencijoje ji pristatė, buvo pirmas toks viešai nuskambėjęs, faktais ir analize paremtas, pranešimas gyvūnų gerovės tema. Ukrainoje viešai apie tai dar nekalbėta.

Paklausta, kokia patirtimi dalijosi su Ukrainos kaniterapijos entuziastais ir apie ką jie kalbėjo, Daiva prisimena: „Jų pranešimai daugiausia buvo pagrįsti emocijomis. Žmonės nuoširdžiai džiaugiasi savo vykdoma veikla ir pasiekimais. Ten tikrai yra labai gražių iniciatyvų, pirmųjų bandymų. Dalis jų tikrai vykdomos atsakingai. Džiugino jų noras siekti profesionalumo. Diskusijose vis grįždavome prie klausimo, kas vis dėlto yra tikroji kaniterapija ir kokiais tikslais pasitelkiamas šuo. Matėme jų vedamų užsiėmimų filmuotus įrašus, diskutavome, ką galima daryti kitaip, kad būtų kuo labiau paisoma ne tik užsiėmime dalyvaujančių vaikų, bet ir šuns poreikių. Kvietėme kolegas kūrybiškiau žiūrėti į kiekvieną užsiėmimą, rasti būdų, kaip į užsiėmimą įtraukti gyvūną jam natūraliu ir priimtinu būdu“, – sakė D. Kvedarienė ir pasidžiaugė, jog kaniterapija, gyvūnų gerovė ir kiti dalykai mūsų šalyje daug toliau pažengę.“

KONFERENCIJA m

Ukrainiečiai iš anksto paprašė sudaryti galimybę grupelei jų šunų laikyti terapinio šuns egzaminą (išvakarėse buvo demonstruojamas bandomasis egzaminas). Egzaminą išlaikė tik vienas šuo, didysis pudelis Dara, jo vedlė – Elena Melnichuk.

Įdomu, kaip toliau vystysis Ukrainos ir Lietuvos kaniterapijos organizacijų santykiai?

„Mes jiems nuoširdžiai linkime sėkmės ir atsakomybės. Jų atvirumas ir siekis įgyti kuo daugiau žinių teikia vilčių, kad taip ir bus“, – įsitikinusi Daiva.

Šis renginys buvo organizuotas ne tik kad besidomintieji įgytų naujų žinių bei susipažintų su Lietuvos patirtimi. „Norime suvienyti kaniterapijos jėgas – jau įregistravome Ukrainos kaniterapijos asociaciją, sieksime dirbti pagal pasaulinius standartus“, – konferencijoje kalbėjo asociacijos vadovė Anna Gorochko.

Naujoji organizacija taip pat sieks, kad terapinėje veikloje nedalyvautų egzamino neišlaikę šunys bei mokymų nebaigę specialistai.

i.Kuzminiene

„Terapinis šuo – ne įrankis, ne priemonė, o komandos narys, gyva būtybė!, – sako dresuotoja Ieva Kuzminienė“

Ne vieną terapinį šunį paruošusiai dresuotojai Ievai Kuzminienei Kijeve teko nelengva užduotis – egzaminuoti šunis bei suteikti jų vedliams teorinių ir praktinių žinių.

„Kai kurie šunys dar neparuošti, o kiti išvis negalėtų dalyvauti terapinėje veikloje“, – apie kolegų šunis tiesiai šviesiai sako Ieva. Jos nuomone, neparuošti šunys – tai socialūs,  bendraujantys su žmonėmis gyvūnai, tačiau dėl daugelio dalykų patiriantys stresą.

„Su daugeliu dirgiklių (specifiniai garsai, kvapai, vaizdai) jų šunys dar nesusipažinę ir tai blogai veikia jų savijautą, mažina pasitikėjimą, – aiškino dresuotoja. – Nepasitikintis šuo negali adekvačiai reaguoti į aplinką ir aplinkybes, o juk tuo metu vedlys jam duoda kažkokią užduotį. Šuo bando analizuoti situaciją, kai tuo tarpu ne analize jis turėtų užsiimti, o priimti sprendimus, dirbti kartu su savo vedliu. Šie šunys nėra adaptuoti prie naujos, dirgiklių pilnos aplinkos“.

Dresuotoja sako kalbanti ne vien apie šunų paklusnumą: „Štai egzaminą laikiusiam koliui šiek tiek trūko paklusnumo, nors gal ir būtų išlaikęs egzaminą, bet jis per daug viską tikrino. Buvo akivaizdu: šuo turi savų  tikslų, o šeimininkas ir tai, kas jam liepiama daryti, tėra antroje vietoje“.

sertifikatai

43753645_1833968219984207_6774611542735323136_n

Į klausimą, kokie egzaminą laikę šunys išvis netiko šiai veiklai, netikėtai išgirstame žodį egoistai: „Jie socialūs,  kai kurie neblogai socializuoti, bet tokie yra tik savoje aplinkoje, su savo vedliu ar jo šeima. Tuo tarpu terapiniam šuniui reikia gyventi ne tik su žmogumi, bet ir dėl žmonių. Tokie šunys eina pas mus „atvira dūšia“, mėgaujasi bendravimu su žmonėmis, deja, kai kurie jų šunys buvo per daug atsargūs prisilietimams, traukėsi nuo žmogaus – terapijoje to negali būti“.

O kaip šunų vedliai – ar jie turi pakankamai žinių, kad galėtų atsakingai  ruošti terapinius šunis, paklausėme šunų dresuotojos.

Jos tvirtinimu, šeimininkams kartais trūksta supratimo, kad šuo nėra įrankis ar priemonė tikslams pasiekti. Gyvūno nuvertinimo, sudaiktinimo pasitaiko ir Lietuvoje – manoma, kad dresuotas gyvūnas patenkins žmogaus ego užsiimti terapine veikla ar kokiu nors šunų sportu. Gyvūno poreikiai, pats gyvūnas tarsi nustumiamas į antrą planą, o juk terapinis šuo yra visateisis komandos narys, partneris, jusli būtybė.

„Įdomu, kokią terapinę veiklą jūs vykdytumėt, jei tokio partnerio nebeturėtumėt?“ – retoriškai klausia Ieva ir atkreipia dėmesį, jog mūsų šunų vedliai ne tik labiau rūpinasi gyvūno gerove, bet turi daugiau žinių apie patį šunį ir jo prigimtį, labiau „skaito“ šuns kūno kalbą, moko augintinius tik pozityviais metodais.

43770564_1833967813317581_8728774155782062080_n

Ieva tiki, kad mokymuose dalyvavusieji ją ir Daivą išgirdo, o tų, kurie galbūt ne viską išgirdo, nesmerkia ir sako suprantanti, jog žmonėms reikia laiko susivokti: „Svarbu keisti požiūrį į šunį ir pradėti kitaip bendrauti su šunimi“.

Tačiau kad tai greičiau įvyktų, reikia įgyti daugiau žinių apie kaniterapiją, platesnio suvokimo, ką ir kaip su puikiu savo partneriu – šunimi – kaniterapijoje galima nuveikti.

Daug dėmesio šiam tarptautiniam renginiui skyrė Ukrainos žiniasklaida (trijų televizijų reportažai):

https://www.facebook.com/ladymarinamk/videos/pcb.1104772843032657/1104771766366098/?type=3&theater

 

 

Organizatorių nuotraukos