Turėti keturkojį draugą – daugelio vaikų svajonė. Tačiau kai kuriems buvimas su šunimi yra daugiau nei maloniai praleistas laikas. Kaniterapijos užsiėmimai jiems padeda stiprėti fiziškai ir spręsti psichologines problemas.
Apie šunų terapiją kalbamės su Kaniterapijos asociacijos prezidente, psichologe Vilmante Pakalniškiene.
Ar seniai užsiimate kaniterapija?
Pirmą kartą apie kaniterapiją sužinojau maždaug prieš ketverius metus. Su vyru auginome veislinį šunį, dalyvaudavome Lietuvos kinologų draugijos organizuojamuose renginiuose. Iš jų skelbiamos informacijos sužinojome, kad vasarą vyks savaitės trukmės stovykla su šunimis, kurios metu bus kalbama apie kaniterapiją. Klausydamasi specialistų iš Lenkijos pasakojimo apie šią veiklą, supratau, kad savo psichologines žinias apie žmogų, jo raidą, bei gebėjimą kalbėtis ir išklausyti galėčiau pritaikyti kaniterapijos užsiėmimuose. Tereikia išmokti, kaip būti su šunimi, kaip su juo bendradarbiauti, siekiant tikslo, ir kartu galime geriau padėti konsultuojamiems asmenins.
Papasakokite daugiau apie kaniterapijos teikiamą naudą
Moksliniai tyrimai rodo (ir mes patys pastebime), kad kaniterapijos užsiėmimai turi teigiamą fizinį ir psichinį poveikį žmogui. Pirmiausia, buvimas su šunimi veikia žmogaus fiziologiją: padidėja endorfinų, laimės hormono dopamino, oksitocino kiekis smegenyse. Fiziologinės reakcijos organizme daro poveikį žmogaus fiziologijai. Atliekant su šunimi tam tikras veiklas, žmonės jaučiasi laimingi, nori veikti, jaučiasi motyvuoti, didėja savęs vertinimas, gerėja socialinio elgesio aspektai (atsiranda noras bendrauti, bendradarbiauti), pagerėja dėmesio koncentracija, sumažėja vienišumo ir nerimo, depresyvumo jausmas. Ypač gerai kaniterapija veikia vaikus. Daugelis jų labai nerimauja kalbėdami su suaugusiu, tačiau būdami su šunimi, jį liesdami, atsipalaiduoja, sumažėja baimės. Užsiėmimais su šunimis tai pat galima lavinti motoriką ir pažintines funkcijas.
Kaip vyksta kaniterapijos užsiėmimai?
Kaniterapija yra taikoma kaip pagalbinis gydymo metodas šalia tradicinio. Tačiau kartais to tradicinio net nebūna, pavyzdžiui, jei vaikai yra su autizmo spektro sutrikimu ar Dauno sindromu ir jiems taikomos labiau reabilitacinės ar ugdymo paslaugos. Susitariame su šeima ar kitais specialistais, kokių tikslų sieksime, ir vaikai atkeliauja į užsiėmimą. Iš pradžių susipažįstama su šunimi ir specialistu. Užsiėmimo pobūdis priklauso nuo specialisto, kuris dirbs su vaiku, ir kokio tikslo siekiama – sumažinti vaiko nerimą, mokyti bendravimo, stiprinti raumenis ar kt. Šuns pagalba naudinga bet kuriuo atveju. Jei dirba ergoterapeutas, šuo padeda vaikui lavinti smulkiąją motoriką, pavyzdžiui, vaikui duodama užduotis iš kruopų indelio ištraukti skanėstą šuniui ar dviem pagaliukais jį nunešti šuniui, kartu su šunimi praeiti specialiu taku, lavinant koordinaciją.
Jei dirba psichologas, šuo būna konsultavimo kambaryje, dažnai šuo pats būna šalia konsultuojamo asmens, kad jis jaustųsi ramiai ir būtų lengviau glostant švelnų gyvūną bendrauti su psichologu. Vaiko galime prašyti padėti atlikti tam tikras užduotis – pašukuoti, padėti dresuoti, pavedžioti, pažaisti žaislais, atnešti šuniui vandens. Kiekviena sėkmingai atlikta užduotis didina vaiko savivertę, džiugina, skatina siekti daugiau. Su šunimi galima piešti, žaisti žaidimus.
Kokie šunys tinka kaniterapijai?
Pirmiausia tai turi būti tinkamo charakterio šuo. Tačiau pasaulinėje kaniterapijos praktikoje dažniausiai pasitelkiami auksaspalviai retriveriai, labradorai, kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai. Svarbu, kad šuo norėtų būti su žmogumi, kad jam būtų malonūs prisilietimai, nes jeigu tai tik vieno šeimininko šuo (nori bendrauti tik su savo šeimininku ir jo šeima) – gyvūnui ši veikla tikrai nepatiks, vargins jį. Šuo turi būti ne tik labai socialus, bet ir socializuotas, paklusnus. Reikia atsižvelgti ir į šuns veislės charakteristikas, nes tai lems šuns elgesį, todėl ne visada bus tinkami, sakykime, ganymo šunys, turintys stiprų ganymo ar sargavimo instinktą.
Ar šunų terapija naudinga tik vaikams, ar įvairaus amžiaus žmonėms?
Yra organizacijų, kurios su keturkojais važinėja pas vyresnius žmones, tačiau terapinių šunų nėra labai daug, todėl daugiausia koncentruojamės į vaikus ir jaunimą. Tačiau moksliškai įrodyta, kad kaniterapija teigiamai veikia ir vyresnius žmonės, ypač tinka prie įvairių demensinių susirgimų. Teko kelis kartus važiuoti į globos, savarankiško gyvenimo namus su šunimis – senoliai labai džiaugėsi ir visada laukia atvykstant. Didžioji dalis labai nori pasikalbėti, prisimena savo buvusius augintinius. Susitikimas su šunimis jiems praskaidrina dieną, suteikia gerų emocijų, nekasdieniškų išgyvenimų.
Kokiais atvejais rekomenduotumėte išbandyti kaniterapiją?
Ji tinka prie emocinio ir elgesio sutrikimų, raidos sutrikimo, autizmo, Dauno sindromo, cerebrinio paralyžiaus, sunkių trauminių įvykių (tiek artimojo mirties, tiek stichijos ar karo padarinių). Pritaikyti kaniterapiją įmanoma labai įvairiai, dirbant su skirtingų sričių specialistais ir pasitelkiant kuo įvairesnes veiklas. Iš tiesų daug kas priklauso nuo specialisto kūrybiškumo ir gebėjimo pasitelkti šunį.
Ar Lietuvoje kaniterapija yra populiari?
Tikrai taip. Pagal tai, kiek turime paruoštų šiai veiklai šunų ir kiek jie gali dirbi, negalime užsiimti su visais norinčiais. Nemažai žmonių laukia ilgą laiką, kol pavyksta papulti į kaniterapijos užsiėmimus. Ieškome išeičių, kaip sutiekti pagalbą kuo daugiau jos siekiančiųjų – retiname arba trumpiname susitikimus su vienais, kad kiti galėtų bent vieną kartą atvykti. Pagausinti pačių užsiėmimų negalime, nes reikia atsižvelgti į šuns gerovę – jis negali dirbti kasdien ar 8 val. per dieną.
Ar matote, kad kaniterapija tikrai veikia, kokiais pasikeitimais džiaugiatės?
Mes tikrai matome, kad vaikai keičiasi, tačiau negalime sakyti, kad tai vien kaniterapijos dėka, nes dažnai su tais pačiais vaikais dirba ir kiti specialistai. Vis dėlto vien tai, kaip vaikai noriai eina į užsiėmimus, jau daug pasako. Juk paprastai eiti pas psichologą nenorima, baiminamasi kalbėtis, atsiverti. Ypač jei vaikai iš socialinės rizikos šeimų, jie bijo pakenkti šeimai arba nepasitiki suaugusiuoju, nes nepasitiki tėvais, kurie jais negali pasirūpinti. O kai yra šuo, jie net negalvoja, kad eina pas psichologą ar suaugusįjį, jie eina pabūti su šunimi, ilgai prisimena šunis ir po terapijos kurso. Viena mama pasakojo, kad nuotrauka su terapiniu šunimi ir toliau praverčia nusiraminimui – pasijutęs blogai, vaikas pirštu vedžioja šunį nuotraukoje, tarsi glostytų, ir pasijunta geriau. Apskritai pastebime, kad vaikai daug daugiau gali padaryti dėl šuns, nei dėl specialisto.
O gal terapiškai galėtų veikti ir rūpestis savo augintiniu…
Rūpestis savo augintiniu tikrai teigiamai veikia žmogų, bet tam nepakanka vien duoti šuniui paėsti, pasirūpinti kasdieninėm jo reikmėm. Su šunimi riekia vaikščioti, žaisti, mokyti, glostyti. Visa ši veikla kartu turi teigiamą poveikį žmogui, bet kad tai vadintume terapija, reikia, kad kartu dirbtų specialistas ir būtų aiškus veiklos tikslas. Tačiau apskritai kontaktas su gyvūnu veikia žmogų, gamtos esame sukurti būti su gyvūnais, tik esame nuo jų nutolę. Mūsų smegenys labai reaguoja į bet kokį gyvą sutvėrimą, ypač vaikų.
Ar pati augote su šunimis, jaučiate jiems ypatingą meilę?
Pati neaugau su šunimis, bet kaime, senelių ūkyje, buvo kitų gyvūnų, kuriais reikėjo pasirūpinti. Savo pirmąjį šunį įsigijau jau ištekėjusi, bendru sprendimu su vyru dabar auginame dvi trumpaplaukių vengrų vižlų veislės kalytes – šešerių Peru ir ketverių Vėtrą, kuri su manimi dirba kaniterapijoje. Abi augintinės yra visavertės mūsų šeimos narės.
Kaip manote, ar Lietuvoje atsakingai žiūrima į šunų auginimą?
Nežinau, ar atsakingai. Žinoma, aš nesu kinologė, bet tikrai norėčiau, kad būtų daugiau galvojama apie šuns gerovę. Lietuvoje labai daug šunų, kurie visą gyvenimą nugyvena pririšti prie grandinės ar voljere, kas man atrodo labai žiauru. Vis dar žiūrima į šunį ne kaip šeimos narį, bet tiesiog gyvulį. Jie gyvena neprižiūrimi: turi parazitų, susivėlusiu kailiu, nesocialūs, nes su jais nebendraujama. Ši situacija ypač akivaizdi kaimo vietovėse. Dažnai važiuojame į kaimą su savo šunimis, tai žmonės garsiai stebisi, kaip mes galime šunis įsileisti į savo namus. Mes net į lovą įsileidžiame (šypsosi).
Iš tiesų matyti, kad trūksta atsakomybės, prieglaudose atsiduria daug senų ir ligotų šunų, nes šeimininkams tampa per brangu juos išlaikyti, gydyti. Kad šuo būtų sveikas ir gražus, tikrai reikia nemažų investicijų – skiepai, kailio ir kt.higienos priemonės, visavertė mityba. Žmonės neįvertina savo galimybių ir, vedini emocijų, ypač Kalėdų laikotarpiu, dovanoja vaikams šuniukus. Deja, dalis jų po metų ar dvejų atsiduria prieglaudose, yra atiduodami bet kam arba, dar baisiau – paliekami gatvėje. Norėtųsi, kad būtų daugiau atsakomybės už gyvūną.
O kaip šunys jaučiasi kaniterapijoje, ar jiems ši veikla maloni, o gal varginanti?
Labai svarbu, kad specialistas susikoncentruotų ne tik į vaiką, bet stebėtų ir labai gerai pažintų savo šunį, o ypač gerai „skaitytų“ šuns kūno kalbą. Kartais vaikai būna labai aktyvūs, skleidžia daug garsų, siekia kuo daugiau kontakto ir tai gali varginti šunį. Jis gali norėti bent kelias minutes pailsėti, nueiti palakti ar kur atokiau prigulti. Žmogus, kuris dirba, turi pastebėti šuns rodomus ženklus ir leisti šuniui atsipūsti, kitaip gali atsitikti nemalonių incidentų – šuo gali suloti, išsigandęs net įkąsti. Arba šuo taip perdegs, kad daugiau niekada nenorės dirbti su žmonėmis. Negalima išnaudoti gyvūno.
Man pačiai teko pastebėti, kaip gali pavargti šuo, ypač kai vykstama į kokią nors uždarą įstaigą – socializacijos centrą ar koloniją, kur labai daug žmonių, norinčių pabendrauti su šunimi ir jį paglostyti. Po valandos mano Vėtra taip pavargo, kad net neturėjo jėgų įlipti į automobilį. Žinoma, jai buvo suteiktas poilsis, o ne verčiama vykti į kitą susitikimą.
O kalbant apie naudą šuniui, šiltakraujams gyvūnams terapija patinka, nes tai, kas kontakto metu vyksta žmogaus smegenyse, vyksta ir gyvūno organizme. Moksliškai įrodyta, kad po 20 min. kontakto ir šuns, ir žmogaus organizme išsiskiria hormonas oksitocinas, kuris mažina baimės jausmą, skatina dosnumą, pasitikėjimą, prieraišumą, meilę. Todėl šiltakraujai gyvūnai irgi nori kontakto su žmogumi. Jei neperlenkiama lazda ir gyvūnas neišnaudojamas, kaniterapija ir šuniui yra tokia veikla, kurioje šis labai noriai dalyvauja ir mėgaujasi bendravimu su žmogumi.
DĖMESIO: terapinių šunų registras čia: https://www.kaniterapija.eu.
Tekstas Laimos Samulės, Feel photo, Anos Menčiūnienės ir KA archyvo nuotr.
Publikuota žurnale „Prie kavos“, 2018 11 14, Nr. 46.