Gyvūnų asistuojamoji terapija

Triušiukai, alpakos, šunys, žirgai… Naminių gyvūnų augintinių – tiek daug, ir jie tokie skirtingi. Gyvūnai suteikia mūsų gyvenimui pilnatvės ir praskaidrina mūsų kasdienybę. Yra net sakančių, kad gyvūnai gali mus „pagydyti“. Ką žinome apie gyvūnų asistuojamąją terapiją?

G.K. nuotr. zirgas PypkeGyvūnų asistuojamoji terapija (angl. Animal assisted therapy) pasaulyje gana paplitusi. Lietuvoje ši terapija dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Ir nors LR Seimui gyvūnų asistuojamosios terapijos reglamentavimo projektas pateiktas seniai, kol kas tai neįteisinta.

Lietuvoje labiau praktikuojama ir žinoma delfinų terapija, kaniterapija, gydomasis jojimas ir psichologinės konsultacijos su žirgais. Bene populiariausia, lengviausiai prieinama yra kaniterapija, arba terapija asistuojant šunims.

Odontologijos klinikoje „asistuoja“ šuo

„Kaniterapija yra alternatyvus arba pagalbinis sveikatinimo, reabilitacijos būdas, kai, norint pasiekti geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius, naudojamas specialiai paruoštas, egzaminus išlaikęs šuo, kuris sustiprina žmogaus motyvaciją“, – paklausta apie šią naujovę, pasakoja Kaniterapijos asociacijos prezidentė, VU Psichologijos instituto direktorė Vilmantė Pakalniškienė. Ji priduria, kad šis apibrėžimas, kaip paprastai būna su apibrėžimais, neatspindi visų terapinio šuns įtraukimo į sveikatinimo procesą galimybių, kurios yra labai didelės.

Terapiniai šunys gali sumažinti žmogaus patiriamą įtampą, palengvinti reabilitacijos procesą gydymo įstaigoje, padėti sutelkti dėmesį mokantis, užmezgant socialinius ryšius. Misūrio universitete (JAV) net sukurta antsvorio metimo programa, pasitelkiant specialiai paruoštus terapinius šunis, tik šiuo atveju gal labiau tiktų sąvoka intervencija. Beje, terapijos su gyvūnais pradininkai amerikiečiai išties dažniau vartoja sąvoką intervencija.

Gyvūnų asistuojamoji terapija pasitelkiama globos namuose, reabilitacijos centruose, įkalinimo bei laikino sulaikymo įstaigose, pabėgėlių stovyklose, mokyklose ir kitur.

„Kolegos Estijoje terapinius šunis net pasitelkia odontologijos klinikose, kad mažieji pacientai nepatirtų baimės, ramiau reaguotų į procedūras“, – kaniterapijos galimybes vardijo V. Pakalniškienė, su savo terapiniu šunimi Vėtra vedanti psichologines konsultacijas SOS vaikų kaime ir Verkių daugiafunkciame centre.

MOKOSI B.B nuotr.

Ar gyvūnai pajėgūs „gydyti“?

Amerikietis Aubrey H. Fine, gyvūnų asistuojamosios terapijos ambasadorius, psichologijos profesorius, daugelio knygų apie terapiją su gyvūnais autorius, interviu žurnale „Psichologija šiandien“ (ang. Psychologie Today) sako tiesiai šviesiai: „Gyvūnų asistuojamoji terapija yra vertingas, mažiau rizikingas sveikatinimo metodas, bet tai ne stebuklinga piliulė, nuo kurios iškart pasveikstama.“

Tai suprasdami, gyvūnų asistuojamosios terapijos entuziastai labai akcentuoja atsakomybę: ši terapija gali būti paskirta tik specialistų (gydytojų, psichologų, specialiųjų pedagogų, logopedų, kineziterapeutų ir pan.). Efekto galima tikėtis tik kartu su specialistu sudarius individualų sveikatinimo planą, aptarus, kaip, kiek ir kokį gyvūną verta įtraukti į sveikatinimo procesą. Psichologas, logopedas, kineziterapeutas ar kitas specialistas ne tik dalyvauja terapiniame užsiėmime, bet ir fiksuoja pokyčius, daro išvadas, koreguoja veiklą. Terapiniai užsiėmimai su gyvūnu turi vykti reguliariai, geriausia – kartą per savaitę, ir tęstis bent 3 mėnesius. Dar geriau, jeigu tai yra individualūs užsiėmimai arba veikla labai mažose grupelėse.

Dirba specialistai, pasitelkiami parengti gyvūnai

Atsivesti būrį vaikų į ūkininko kiemą ir leisti jiems palakstyti su ožiukais ar triušiukais yra smagu, bet tai nėra gyvūnų asistuojamoji terapija, sako edukacinių užsiėmimų su terapiniais šunimis patirtį turintys specialistai. Vaikams, o ypač miesto vaikučiams, toks susitikimas su gyvūnais bus smagus, įspūdžių išliks ilgam, jie sužinos naujų dalykų, bet nederėtų to vadinti terapija.

Gyvūnų asistuojamosios terapijos centrų yra Šveicarijoje, Italijoje, JAV ir kitose šalyse. Gražiai, jaukiai sutvarkytose fermose laikomi specialiai atrinkti, tinkamai parengti, testus išlaikę gyvūnai – žirgai, ožkos, vištos, vietnamietiškos kiaulaitės ir kiti naminiai gyvūnai. Į tokius centrus atvykę pacientai apsigyvena ten savaitei ar ilgiau, jie atvyksta turėdami gydytojų ar kitų specialistų siuntimus. Tokiuose centruose pacientai ne tik bendrauja su gyvūnais, bet ir padeda juos prižiūrėti, maitinti. Deja, ši paslauga nėra pigi, išlaikyti tokius centrus gana sudėtinga.

„Denverio (JAV) gyvūnų asistuojamosios terapijos centre, kur atlikau praktiką, reabilitacijos kursą praėjo žmonės, sveikstantys po insulto, ir paaugliai, turintys elgesio bei emocijų sutrikimų, – pasakoja psichologijos doc. dr. Vilmantė Pakalniškienė. – Tas reabilitacijos centras veikia kaip psichoterapinis konsultavimo centras. Jie teikia paslaugas pagal visus tris gyvūnų asistuojamosios intervencijos lygius – organizuoja susitikimus, edukacinius užsiėmimus bei terapiją su gyvūnais.“

B.B nuotr. Vetra ir Vilmante

Pasirodo, pojūčiai, užplūstantys bendraujant ar glostant šiltakraujį gyvūną, yra ne kažkokia „mistika“, o fiziologinių pokyčių, vykstančių mūsų organizme, išdava. Bendraujant su šunimi, maždaug po 15–20 minučių žmogaus organizme padidėja oksitocino kiekis, beje, tas pats vyksta ir šuns organizme. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog pakinta ir kiti fiziologiniai žmogaus rodikliai.

Vilmantė Pakalniškienė atkreipia dėmesį, kad gyvūnų asistuojamoji terapija neatstoja ir neatstos medikamentinio gydymo, jeigu asmeniui tokio gydymo reikia ir specialistai jį paskyrė.

Tačiau psichologė pabrėžia: „Pasitaiko, kad medikamentinis gydymas ne visada yra efektyvus ar pakankamas. Pavyzdžiui, vaiko raidos sutrikimų medikamentais nepanaikinsi. Jie gali sumažinti tam tikrus ligos simptomus, bet ne sutrikimą, todėl ir pasitelkiamos įvairios terapijos, tarp jų gana sėkmingai taikoma ir gyvūnų asistuojamoji terapija. Tačiau visada turime akcentuoti specialistų dalyvavimą šiame procese, atsakingą gyvūno paruošimą, testavimą. Taip pat labai svarbu kaupti mokslinius įrodymus ir pagrįsti savo veiklą rezultatais. Kad taip atsitiktų, vienijame pastangas, bendradarbiaujame su žirgų ir delfinų terapijos specialistais, – norime įteisinti gyvūnų asistuojamąją terapiją.“

Saulė Šalčiuvienė

Guodos Kavaliauskaitės ir Bertos Balsytės nuotr.

DĖMESIO: terapinių šunų registras čia: http://www.kaniterapija.eu.

Strp. spausdintas leidinyje „Mano sodyba“, 2019 m. Nr. 1 (65).