Kaniterapija: gyvūnas nėra įrankis ar priemonė tikslui pasiekti

Metų pradžioje žiniasklaidoje pasirodė gyvūnų mylėtojams svarbi žinutė: Briuselio Parlamentas pritarė įstatymo projektui, pripažįstančiam, kad gyvūnai yra juslios būtybės. Tai reiškia, jog gyvūnas negali būti laikomas daiktu ar įrankiu. Gyvūnas pripažįstamas specialiąja visuomenės dalimi ir todėl turi būti ginamas teisiškai. Galbūt žodis „specialioji“ šiek tiek rėžia ausį ir ateityje bus surastas tinkamesnis terminas, bet prie jo prisišliejusi „visuomenės dalis“ sąvoką iškart sušvelnina…

 

Uzsiemimas KA

Jei norime būti visiškai tikslūs,  jau stoikų filosofinio sąjūdžio laikais (antikinė Graikija) buvo teigiama: gyvūnai jaučia! Gyvūnų protines galimybes stoikai lygino su vaikų proto galiomis, jie jau tada įžvelgė tai, ką teisiškai norime įtvirtinti dabar. Bet, kaip sakoma, geriau vėliau, nei niekada.

Ir senais laikais, ir šiandien pačiu socialiausiu naminiu gyvūnu augintiniu vadinamas šuo. Kas gyvena ar savo veikloje yra susijęs su šunimis, šio protingo, draugiško gyvūno tikrai nepavadins daiktu ar įrankiu.

Kasdieniame gyvenime, žmonių gelbėjimo tarnybose, o ypač – kaniterapijoje, šunys yra lygiaverčiai mūsų bendruomenės nariai. Empatiški, išmintingi, gebantys priimti sprendimus, atsidavę bendražygiai. Jie jaučia ne tik savo vedlio ar šeimininko nuotaikas, bet ir kitų žmonių, su kuriais bendrauja, emocijas bei fizinę būseną. Jeigu terapinis šuo nebūtų jusli būtybė, kaip jis reaguotų į Dauno sindromu sergantį, fizinės negalios surakintą, nerimą ar atskirtį išgyvenantį žmogų?

„Nemaniau, kad šuo gali taip jausti žmogų, būti toks įžvalgus ir tuo pačiu visiškai ramus, klusnus, protingas. Tarsi koks išminčius, sukaupęs gyvenimišką patirtį, tik įsikūnijęs į keturkojį, – sakė kaniterapijos užsiėmimus stebėjusi ir filmavusi Berta Balsytė. – Terapiniai šunys man pasirodė unikalūs, nors suprantu, kad savaime jie tokiais netapo“.

KA VEIKLOS

Taip, terapiniai šunys savaime tokiais netampa. Jie specialiai ruošiami, laiko specialius egzaminus. Be to, nuolat stebima jų emocinė būklė, gebėjimas jausti žmones, nes tai svarbu ne tik terapinio darbo kokybei, bet ir šuns gerovei.

O ką apie gyvūnų dalyvavimą terapiniuose užsiėmimuose sako Tarptautinių gyvūnų asistuojamosios terapijos  organizacijų susivienijimo (International Association of Human-Animal Interaction Organizations, IAHAIO), kurio narė yra Kaniterapijos asociacija, dokumentai?

„IAHAIO White paper“ pabrėžia, kad specialistai bei šunų vedliai turi stebėti ir vertinti terapinėje veikloje dalyvaujančius gyvūnus – įsitikinti, kad gyvūnų savijauta, polinkiai (savybės) nepakito. Be to, svarbu nepamiršti, kad gyvūnai turi „savo ribas“ ir kad tam tikras žmonių elgesys jiems gali būti nepriimtinas.

Terap suo, Feel Photo

„Gyvūnų negalima stumti į jų saugumą bei gerovę pažeidžiančias situacijas. Tokių nepriimtinų situacijų bei veiklų pavyzdžiai yra šokinėjimas per gyvūną arba lenkimasis virš jo, rengimas žmonių drabužiais, „puošimas“ nepatogiais aksesuarais, reikalavimas atlikti fiziškai sunkias, emocinę įtampą keliančias užduotis (šliaužti, nenatūraliai išsiriesti bei kt.)“, – rašoma IAHAIO patvirtintuose standartuose.

Šie svarbūs dokumentai ne kartą akcentuoja: gyvūnai, nepriklausomai nuo jų rūšies, yra ne įrankiai, bet gyvos, juslios būtybės.

Taip pat pabrėžiama būtinybė stebėti užsiėmimuose dalyvaujančių asmenų (pacientų) elgesį su terapiniais gyvūnais: ar šie neerzina gyvūno (netampo už uodegos, ausų; nelipa ant gyvūno, neužsigula), nekelia gyvūnui streso, nepažeidžia gerovės.

DĖMESIO: terapinių šunų registrą jūs galite rasti čia: https://www.kaniterapija.eu.

Feel Photo ir KA nuotraukos

2019 sausis.