Terapija su šunimis nėra cirkas, vaidinimas ar šou.
Kiekvienas užsiėmimas su terapiniu šunimi – labai individualus, iš anksto planuojamas ir būtinai derinamas su specialistais.
Sakykime, kaniterapijos užsiėmimuose su autizmo sindromą turinčiais vaikais kaip tik labai svarbu laikytis pasikartojančių taisyklių. Pradėjus užsiėmimų ciklą, nebegalima keisti nei šuns, nei užsiėmimų struktūros, nei trukmės. Būtina maksimaliai sumažinti pašalinius, vaiką trikdančius dirgiklius (garsai, šviesos stiprumas). Reikia vengti naujų, vaikui nepažįstamų žmonių „atsiradimo“.
Autizmo sindromą turintiems vaikams be galo svarbu įprasta, pažįstama, jauki aplinka. Daiktai – įprastose vietose. Žmonės – tie patys. Tvarka – ta pati. Tik tas pats šuo, prie kurio mažasis pacientas pratinamas palengva, atsargiai, pagal tam tikrą metodiką, o vėliau vaikas ne tik pripranta prie konkretaus terapinio šuns, bet ir prisiriša – šuo tampa puikiu „motyvatoriumi“ tolesniam vaiko raidos skatinimui.
Paprasčiau sakant, monotonija ir rutina yra šių vaikučių komforto zona. Ir jeigu atsitiktų priešingai, terapija su šunimis gali „nueiti… šuniui ant uodegos“ ir net pakenkti vaikams.
Panašūs reikalavimai keliami ir kitiems terapiniams užsiėmimams su šunimis. Reabilitacijos metodika kuriama tik konsultuojant ir užsiėmimus stebint savo srities specialistams.