Net maži dalykai yra pokytis, sako būsimoji psichologė Justina Kviklytė

Būsimoji psichologė, M. Romerio universiteto magistrantė Justina Kviklytė Kaniterapijos asociacijoje (KA) atliko 2 mėnesių praktiką. Jos susidomėjimas kaniterapija nėra atsitiktinis – prieš kurį laiką Justina baigė KA organizuotus kaniterapijos asistentų kursus. Apie praktiką ir apie ateities planus – pokalbis su Justina Kviklyte.

bty

Pasirinkai psichologijos studijas. Baigei kaniterapijos asistentų kursus, o dabar atlikai praktiką Kaniterapijos asociacijoje. Ar tai reiškia, kad savo ateitį norėtum sieti su gyvūnų asistuojamąja terapija?

Kaniterapija susidomėjau dar prieš magistro studijas, nes mane žavėjo idėja, kad įmanoma suderinti dvi tokias skirtingas, bet tokias įdomias sritis – šunų dresūrą ir psichologo darbą. Tęsdama psichologijos studijas, baigiau kaniterapijos asistentų mokymus ir įsitikinau: noriu gilintis į šią veiklą. Pati auginu šunį, belgų aviganį griunendalį, vardu Setas, tačiau, nepaisant jo nuostabių gebėjimų, mano augintinis terapinei veiklai nėra tinkamas. Dabar, kai jau beveik baigiau praktiką su vaikų psichologe Joana (J. Grygutis – Red.), suprantu, jog ši sritis man labai natūraliai „limpa“ – neatmetu galimybės ateity į namus priimti dar vieną augintinį, jį ruošti, laikyti egzaminus ir su juo šią veiklą tęsti.

Puikios svajonės! Egzaminus išlaikiusių, atsakingai paruoštų terapinių šunų ir specialistų labai trūksta. Todėl įdomu sužinoti tavo nuomonę apie teoriją ir praktiką, juk dažnai sakoma, jog praktika daug vertesnė už teoriją..

Praktinis darbas tikrai įtraukia, tačiau teorija ir mokslas yra būtini, kad suprastum tos praktikos esmę, suformuluotum ir siektum užsiėmimų tikslų ir, žinoma, nepridarytum daugiau bėdos, negu naudos. Jeigu praktinis patyrimas padeda pamatyti, kaip viskas vyksta, tai mokslinė literatūra ir teoriniai dalykai padeda paaiškini, kodėl tai vyksta. Teorija ir praktika yra neatsiejami dalykai.

Kokia tai buvo praktika ir ko iš jos tikėjaisi?

Tai psichologo darbo patirtis, prižiūrint profesionaliam psichologui. Mano lūkesčiai pasiteisino su kaupu, nesitikėjau, kad būsiu taip šiltai priimta Kaniterapijos asociacijos narių, kad jiems bus smagu ir svarbu, jog aš prisidedu prie užsiėmimų su terapiniais šunimis. Toks įvertinimas labai malonus ir motyvuojantis. Patys užsiėmimai iš pradžių buvo staigmena – nemaniau, kad reikės tiek kūrybos! Iš pradžių tai neramino, atrodė, mano kūrybiškumas „miega“, ypač darbui su vaikais reikalingas kūrybiškumas, tačiau vėliau idėjos pramušė šį nusistatymą – kurti užduotis darėsi vis įdomiau ir lengviau.

Neteko nusivilti – kaip sekėsi?

Dirbant (asistuojant užsiėmimuose su terapiniu šunimi) emocijų buvo pačių įvairiausių. Kai pasitaikydavo sunkių atvejų, svarstydavau, kiek mano darbas yra naudingas, ar išvis yra prasmė ką nors daryti. Būdavo sunku stebėti tuos vaikus, kurie nevaikšto, nekalba, nesuvokia, kur yra. Bet po kelių susitikimų imi pastebėti skirtumą – vaikas mažiau įsitempęs, būdamas šalia, dažniau į tave žiūri, labiau seka tavo judesius. Ir tai man buvo didelė pamoka, kad ir labai maži dalykai jau yra pokytis! Man šiek tiek trūko žinių apie vaikų raidą, bet labai padėjo kolegė Joana. Ji yra vaikų psichologė, be to, ne pirmi metai su savo terapiniais šunimis lanko įvairių raidos sutrikimų turinčius vaikučius, turi daug universalios patirties ir su manimi tuo dalijosi.

Ar praktikos metu pasitaikė atvejų, kurie sukrėtė, įsiminė?

Buvo atvejis, kuris ne tiek sukrėtė, kiek nustebino. Turėjom kelis tęstinius susitikimus vienoje iš specialiųjų mokyklų, juose dalyvavo viena mergaitė. Buvom įsitikinusios, kad ji nevaikšto, nes auklėtoja ją nešiodavo. Dažniausiai pati už mergaitę ir užduotis atlikdavo. Ir štai kartą po užsiėmimo kraunamės savo mokomąsias priemones, žiūrim – įeina į kabinetą toji mergaitė, pasiima šuns skanėstų dėžutę, išsitraukia kauliuką ir duoda šuniui. Stovėjom netekusios žado. Ne, mes neišmokėm jos vaikščioti – priežastis visai kita: auklėtojos iš „gerų“ paskatų taip nori padėti neįgaliems vaikams, jog dažnai jie patys nebesistengia kažką daryti. Kartais tai būna apgaulinga, nes tampa sunku įvertinti vaiko sunkumus ir gebėjimus.

Ar po užsiėmimų su Joana bei vaikų ugdymo įstaigų specialistais aptardavote rezultatus, diskutuodavot, kūrėte planus?

Kaip jau minėjau, praktiką atlikau su psichologe Joana ir jos terapiniais šunimis Kia bei Lu. Lankėmės Vilniaus Šilo mokykloje, darželiuose „Čiauškutis“ ir „Prie pasakų parko“. Taip, po užsiėmimų kartais ilgiau, kartais trumpiau, bet visada  pasidalindavome mintimis apie tai, kaip sekėsi. Ginčų nebuvo, įprastai kalbėdavomės, ar užduotys pasiteisino, kokius jausmus mums pačioms sukėlė užsiėmimas. Tokios refleksijos, mano manymu, yra labai naudingos, nes svarbu ne tik gauti grįžtamąjį ryšį apie savo darbą, bet ir pasidalyti iškilusiais klausimais ar nerimu. Man pasisekė dirbti su tokia kolege, kuri leido jaustis suprastai ir savai.

Terapiniai šunys… Nesinori sakyti, „koks jų vaidmuo“, bet vis dėlto: ar tavo – būsimos psichologės praktikai jie buvo svarbūs?

Šunys buvo lygiaverčiai kolegos, apie jų gerovę reikėjo ir reikia galvoti ne mažiau, nei apie terapinio užsiėmimo tikslą ar scenarijų. Pajutau, kad terapinio šuns buvimas man pačiai padeda daug greičiau įsijausti į susitikimą, mažina nerimą, padeda susikoncentruoti. Nuostabu, kad tas pats draugas, šeimos narys gali tapti tavo artimiausiu kolega, darbo partneriu.