Paglosčius šunį, įvyksta daugybė cheminių reakcijų – ne tik žmogaus, bet ir šuns organizme. Būtent dėl to šuniui taip reikia žmogaus. Be to, šunys yra ir puikūs klausytojai, galintys išmokyti būti čia ir dabar.
Vilniaus universiteto psichologijos instituto direktorė, Kaniterapijos asociacijos prezidentė doc. Vilmantė Pakalniškienė – LRT RADIJO laidos „Vasaros popietė“ rubrikos „Minutė džiaugsmo“ viešnia. Ją kalbino žurnalistai Lavija Šurnaitė ir Ignas Krupavičius.
– Kas atsitinka, paglosčius šunį?
– Procesai vyksta jūsų su šunimi ryšyje, vadinasi, ir žmogaus, ir šuns organizme. Užtat šuo taip nori bendrauti, kartais – su visai svetimais žmonėmis: jam reikia tam tikrų medžiagų. Daugybė cheminių reakcijų vyksta ne tik smegenyse, bet ir visame kūne.
Pabendravus bent 5 minutes ir atliekant tam tikrą veiklą – liečiant, žaidžiant, glostant, kalbantis, padaugėja dopamino – laimės hormono, kuris kelia motyvaciją, didina pasitenkinimą gyvenimu. Taip pat padidėja oksitocino – jis padeda kurti ryšį su kitais žmonėmis, būti malonesniais, socialesniais – kiekis. Tai meilės hormonas, kuris sukelia dosnumą ir sumažina baimę.
Pasikeičia beta endorfinų kiekis. Jie susiję su euforijos būsena, netgi nuskausminimu, užtat žmonėms taikomos įvairios terapijos. Padidėjęs beta endorfinų kiekis taip pat susijęs su mokymosi procesu – noru išmokti ką nors naujo, padaryti ką nors netikėto.
Buvimas su šiltakrauju socialiu gyvūnu padeda mums sumažinti kortizolio – streso hormono, kurio per dieną pasigamina beprotiškai daug, – kiekį. Kortizolį realizuoti organizmui labai sunku, tad jaučiame įtampą, baimę, nerimaujame, neužmiegame…
– Ar kalbame tik apie šunis? Galbūt su katėmis yra kitaip?
– Kalbame apie socialius gyvūnus, kurie rodo mums prielankumą. Tam tikrų rūšių katės yra labai socialios, bendraujančios. Tačiau labai svarbu kontaktas, ryšys. Jei esame susijaudinę, kraujo spaudimas padidėja, [pakinta] širdies ritmas. Jei turite gyvūną, glostote jį, kalbatės, einate pažaisti, pabėgioti, organizmo reakcijos normalizuojasi. Bet turi būti kontaktas, ne vien pažūrėjimas į paveiksliuką.
– Esate kaniterapijos specialistė. Kaniterapija – tai gydymas šunų bendravimu?
– Kaniterapija – alternatyvus arba pagalbinis gydymo metodas, kai terapijoje dalyvauja šuo. Tai nėra gydymas pačiu šunimi – terapijas atlieka specialistai: ergoterapeutai, kineziterapeutai ir pan., bet veikloje dalyvauja specialiai tai veiklai paruoštas šuo.
– Kaip tai atrodo? Ar Lietuvoje vyksta kaniterapijos seansai?
– Vyksta susitikimai ligoninėse, terapijos įstaigose, tarkime, globos namuose. Priklauso nuo to, koks dirba specialistas. Jei tai kineziterapeutas, kuris mankština kūną, – šuo gali mankštą daryti kartu. Tarkime, reikia lavinti rankos raumenis po insulto ar kitokių sutrikimų. Kamuoliuko mėtymas kineziterapeutui ne toks įdomus dalykas kaip šuniui.
– Kai turėjau šunį, su juo būdavo lengviau nei su bet kuriuo žmogumi. Ko mums reikėtų iš jų pasimokyti?
– Šuo yra puikus klausytojas. Jis moka klausyti, nekritikuoti, ir išmoko būti [dabarties] momente ir juo džiaugtis.
Feel Photo nuotraukoje – V.Pakalniškienė su savo terapiniu šunimi Vėtra
Parengė Marija Abromaitytė; LRT RADIJO laida „Vasaros popietė“, LRT.lt
Plačiau – birželio 3 d. laidos „Vasaros popietė“ įraše.