Socialinis darbas su vaikais, padedant terapiniams šunims

Vilniaus miesto soc. paramos centro Vaikų dienos centre „Labirintai“ du mėnesius vyko užsiėmimai su terapiniu šunimi. Užsiėmimus vedusios kaniterapijos asistentės Sigrida Rupšytė – Paleičikė ir Raminta Vaičiulė pasidalijo savo patirtimi ir įžvalgomis.

dienos pagrind

Terapiniai užsiėmimai su švietimo „elementais“, susitikimai su terapiniais šunimis, kūrybinės valandos su šunimis – kaip vadinote užsiėmimus, kuriuos vedėte Vaikų dienos centre?

SIGRIDA: Tai buvo terapiniai užsiėmimai su šunimi. Su šio centro socialinėmis darbuotojomis išsikėlėme tikslą gerinti vaikų socialinius įgūdžius, skatinti atsiverti, glaudžiau bendrauti ir bendradarbiauti. Todėl reikėjo ugdyti empatijos kitam, nesvarbu, žmogui ar šuniui, jausmą, nugalint įsisenėjusias baimes, skatinant gerbti kitą, ugdant pasitikėjimą. Reikėjo sukurti tokią aplinką, kurioje būtų saugu pasisakyti, mokytis išklausyti, nežeminti kito. Terapinį šunį į vaikų grupę įvedėme labai atsargiai. Mokėme vaikus, kaip taisyklingai elgtis greta šuns. Išmanydami, kaip elgtis, vaikai netruko išlaisvėti, pradėjo pasitikėti šunimi. Paskui skatinome suvokti šunį kaip lygiavertį partnerį, turintį savo jausenas. Užsiėmimų pradžioje vaikai šunį net pravardžiavo, bandė sumenkinti, tuo pat metu egzistavo tendencija nuvertinti ir pažeminti kitus grupės narius. Ilgainiui jie suprato: kas nepatinka šuniui, tas nepatinka ir žmogui… Sukūrėme saugią, jaukią aplinką ir vaikai pradėjo dalintis savo išgyvenimais, atsiskleidė, fantazavo. „Leisdavome“ terapiniam šuniui ir suklysti, o paskui „pasitaisyti“. Vaikai matė, kaip tokiu atveju šuo paraginamas labiau pasistengti, bet nebaudžiamas. Žaidimo forma kalbėjome apie sudėtingus dalykus – užsiėmimai vis labiau įgavo terapinį pobūdį.

RAMINTA: Viskas kartu! Buvo ir kūrybos, ir švietimo (savęs suvokimo, bendravimo, socialinių įgūdžių lavinimo), ir šilto bendravimo su šunimi ir tarpusavyje.

Kokios patirties įgijote? Ar keitėsi terapinio šuns – auksaspalvės retriverės Gojos, elgsena, savijauta?

SIGRIDA: Mokiausi ir kaip terapinio šuns vedlė, ir kaip užsiėmimų plano, užduočių sudarytoja, ir kaip žmogus, dirbantis su vaikais. Nemažai gilinausi į grupinių užsiėmimų su vaikais specifiką, skaičiau užduočių pavyzdžius, sėmiausi idėjų, skaitydama specialistų rekomendacijas. Tariausi su psichologais. Reikėjo mokytis tinkamai reaguoti į vaikų pyktį, liūdesį, dirglumą, erzelį, įsidūkimą, uždarumą. Stengėmės užtikrinti geras darbo sąlygas terapiniam šuniui. Mano užduotis buvo taip sureguliuoti „eismą“, kad šuo nebūtų užspaustas, kad jo neužpultų visi dešimt vaikų, kad jie tinkamai elgtųsi ir šuo neprarastų pasitikėjimo tiek manimi, tiek vaikais. Paaiškėjo, kada šuo dirba noriai, su ugnele, kada – mechaniškai. Maniau, jog didžiausia problema bus vaikų elgesys, nes jų būdavo 8 ar 10, o šuo tik vienas, tačiau vaikai perprato elgesio taisykles ir jų paisė. Užsiėmimuose dalyvavo 8-12 metų vaikai. Didžiausias iššūkis – per maža erdvė. Norėjosi ramesnes užduotis keisti judresnėmis, ir atvirkščiai. Padėjo Dienos centro darbuotojų geranoriškumas, jos kiekvieną savaitę iškraustydavo stalus ir kėdes, kad tik būtų daugiau vietos. Anksčiau Goja buvo dirbusi vaikų grupėse (saugaus elgesio su šunimis užsiėmimai Vilniaus mokyklose – Red.), tačiau kontaktą su vaiku ji mėgsta individualesnį. Ji išmoko savarankiškai bendrauti su vienu ar dviem vaikais, kai greta ją paglostyti laukia dar keli vaikai, išmoko greitai persiorientuoti. Ji, taip pat kaip ir vaikai, juos pradėjo laikyti gerais draugais. Atėjus laikui, leidau Gojai daugiau improvizuoti (prieiti prie vaiko, prisėsti, pabūti; vos pamačiusi vaiko ranką, ji duodavo „labas“ arba „penkis“ – jautėsi saugiai). Pavyko surengti nesudėtingą estafetę – kiekvienas vaikas „praėjo trasą“ su šunimi. Dirbome Sapiegų dvaro teritorijoje, kurioje vaikščioti gali kas nori, tačiau, atlikdama estafetės užduotis, Goja buvo taip susitelkusi, kad visiškai nepaisė greta amsinčio pasižiūrėti atėjusių žmonių šuniuko. Estafetė su grupe skirtingų vaikų vis dėlto jai buvo didelis krūvis.

RAMINTA: Aš tapau atsargesnė. Rinkdama užduotis pamačiau, kad tai, kas paprastai vaikams patinka, atrodo smagu ir lengva, vaikams iš socialinės rizikos šeimų gali netikti. Bet kokia smulkmena jiems gali sukelti blogų prisiminimų ar asociacijų, gynybinių reakcijų. Teko ugdyti savo reakciją ir užsiėmimo metu staigiai koreguoti užduotis, eigą, pamačius, jog vaikams nuobodu, per sunku arba nebespėjame.

dienoje 1

Kokių vaikų elgesio pokyčių pastebėjote ir kas, jūsų nuomone, jiems padarė didžiausią įtaką?

SIGRIDA: Manau, didžiausią įtaką turėjo matomas pavyzdys – būdas, kaip mes su Raminta bendravome su Goja ir vaikais. Užduočių ir žaidimų metu aptardavome savo jausmus, parodydamos, jog mes irgi jaučiame tą patį. Paaiškindavau, ką įvairiose situacijose jaučia Goja ir kiti šunys. Labai paveikūs būdavo momentai, kuomet ne mes kažką „primesdavome“, o šuo. Stengėmės įtraukti kuo daugiau vizualių iliustracijų.

RAMINTA: Labiausiai krito į akis, kad jie tapo mažiau gynybiški: kai kurie berniukai net primiršo kietas frazes, keiksmus, atsirado šypsenų, daugiau pasipasakojimų. Vietoj standartinės frazės „man viskas gerai“, atsirado: „man trys dienos buvo geros, o kitos nesėkmingos“, „man liūdna“. Atsirado daugiau susikaupimo ir noro padaryti viską iki galo.

Ar buvo vaikų, kurių nesudomino bendravimas su šunimi?

SIGRIDA: Tokių nebuvo. Vaikai nevienodai jaukinosi terapinį šunį, todėl reikėjo vertinti kiekvieną atskirai, kai grupėje pasirodydavo naujų narių, padėti susikalbėti. Būdavo, kuris nors vaikų pavėluodavo į užsiėmimą, bet tuoj klausinėdavo: „O šiandien ką veikėt“? Po dviejų mėnesių darbo galiu konstatuoti: vis dar yra vienas uždaresnis berniukas, tačiau ir jis savaip bendravo: šuns nelietė, nekalbino, bet stengėsi atsisėsti arčiausiai. Kol šuo laukė, kada vaikai atliks užduotis, vis stebėdavo šunį, nusišypsodavo…

RAMINTA: Ne, nebuvo. Iš pradžių pabumbėdami: „Ai, nesuprantu! Kokia nesąmonė“, vis tiek įsitraukdavo ir vėliau noriai atlikdavo užduotis. Kartą viena mergaitė atėjo be nuotaikos, sėdėjo užsikniaubusi, demonstratyviai nesikalbėjo, bet net ir tylėdama, kartu su visais atliko užduotį – jai tai buvo svarbu.

Koks jūsų požiūris į vaikų dienos centrus? Ar ten galėtų pritapti šunys arba kiti naminiai gyvūnai?

SIGRIDA: Manau, jog daug kas priklauso nuo ten dirbančių specialistų. Kiek jie turi noro keistis, taikyti naujus darbo metodus. Neskatinčiau tos minties, jog kiekvienas toks centras turėtų į savo veiklą įtraukti šunis. Sėkmė priklauso ir nuo vaikų, ir nuo šuns, ir nuo specialisto, padedančio jiems susikalbėti. Be dialogo ir komandinio darbo ši veikla nebus sėkminga. Kiti naminiai gyvūnai, kuriais paprasčiau rūpintis, tikrai padėtų ugdyti atsakomybę, suteiktų daugiau šilumos.

RAMINTA: Viena vertus, gerai, kai vaikai turi saugią erdvę, kur gali ateiti. Kita vertus, vaikų centrai bei įvairios veiklos (kaniterapija – irgi) tik glaisto padarinius, bet nenaikina priežasčių. Sunku įdiegti pozityvą, jeigu vaikas sugrįžta į aplinką, kur daug nenuoseklumo ir agresijos. Svarsčiau: kokią aš turiu teisę mokyti vaiką tvardytis, jeigu jis grįžta į aplinką, kur tas pyktis išsilieja ant jo visu bjaurumu? Problema ne vaikų elgesys, o jų aplinka. Ar gyvūnai padėtų? Padėtų bet kas, kas sugeba priimti vaiką be išlygų, o gyvūnai tikrai tą sugeba. Bet kyla klausimas dėl pačių gyvūnų, kurie gyventų tokiuose centruose, gerovės. Jei ją galima užtikrinti, tuomet gerai.

dienos ca

Ir žiupsnelis savikritikos: ką darytumėt kitaip, ko išvis nebedarytumėte?

SIGRIDA: Jeigu būtume turėję atskirą patalpą, gal būtume rengę kelis užsiėmimus per savaitę, bet mažesnėms vaikų grupėms. Aštuoni ar dešimt vaikų per valandą negauna visaverčio kontakto su terapiniu šunimi. Su kai kuriais vaikais būtų naudinga padirbėti individualiai. Ateidavome pusvalandį prieš užsiėmimą, po užsiėmimo pasilikdavome dar pasikalbėti, nes tuomet kuklesni vaikai rasdavo progų prieiti prie šuns. Šuo dirbdavo apie 2 valandas su keliomis 15 minučių pertraukomis. Toks krūvis gal ir tiktų patyrusiam terapiniam šuniui, bet buvo per didelis pradedančiajam, todėl organizuočiau veiklą taip, kad šuo susitiktų su 3-4 vaikais ne ilgiau kaip 45 minutes.

Ar vaikai ir Dienos centro darbuotojai ką nors gražaus jums pasakė?

RAMINTA: Šitie vaikai gražius žodžius parenka sunkiai. Man didžiausias komplimentas buvo, kad jie noriai įsitraukia į veiklas. Taip pat pamalonino socialinės darbuotojos komentaras: „Kitiems specialistams reikėtų ateiti pasižiūrėti, kaip turi atrodyti tikras užsiėmimas. Jei kitur būna chaoso, tai pas mus – veikla ir kūryba!“.

SIGRIDA: Aš taip pat prisimenu Dienos centro socialinės darbuotojos žodžius, jog kai kuriems vaikams Goja tapo tikru draugu ir iš dalies kompensavo šeimos narių dėmesio trūkumą. Tikriausiai visam laikui išliks prisiminimas, kaip užsiėmimų pradžioje visais būdais bendrai veiklai priešinęsi berniukai, galiausiai pakeitė savo požiūrį. Kartą už nugaros išgirdau vieną jų tyliai kalbant: „Labas, Goja! Kaip tau sekasi, Goja, kaip tu gyveni?“ Berniukas kalbino šunį, o juk išties jis žengė mažus žingsnelius į visavertį bendravimą su žmonėmis.

Apie šio socialinio projekto pradžią: https://www.kaniterapija.eu/?p=911

Pastaba: S.Rupšytė-Paleičikė ir R.Vaičiulė 2015 m. vasarą lankė kaniterapeutų kursus ir šiuo metu atlieka privalomąją praktiką (Kursų klausytojų sąrašas).

Auksaspalvė retriverė Goja išlaikė terapinio šuns egzaminą (Šunys, išlaikę egzaminą).