Gyvūnų asistuojamos ugdymo programos yra naudingos, sako psichologijos doc. dr. S. Girdzijauskienė

Vaikų ugdymas asistuojant gyvūnams – ne naujiena. Kad specialiai paruošti, egzaminus išlaikę šunys ir atitinkamus mokymus baigę pedagogai padeda specialiųjų poreikių arba negalią turintiems vaikams, taip pat ne naujiena. Taip pat girdėjome apie projektą „Skaitymas su šunimi“, kurį mūsų šalyje sėkmingai vykdo Kaniterapijos asociacijos savanoriai su šunimis. Tačiau kad terapiniai šunys būtų pasitelkiami ugdant labai gabius vaikus, neteko girdėti. Ir taip yra turbūt todėl, kad pirmiausia norisi padėti tiems, kam sekasi sunkiau, o labiausiai – negalią turintiems. O labai gabūs vaikai dažnai paliekami patys sau, nors iš tikrųjų jie taip pat priskiriami specialiųjų poreikių vaikams! Skirtumas tik tas, kad jie gali labai daug, o ne mažai!

 

Dudinos nuotr

 

„Kaip rodo mūsų atliekami tyrimai, gabiems vaikams mokyklose sunkumų labiausia kelia pats mokymasis. Jie yra savotiški „greiti bėgikai“, o nuolatinis stabčiojimas, jau žinomų dalykų arba įgytų įgūdžių kartojimas, jiems nepriimtinas. Todėl dalis vaikų pradeda nuobodžiauti. Vieni nuobodžiavimą panaudoja produktyviai, susigalvodami sau veiklų, kiti savo elgesiu stengiasi parodyti mokytojui ir klasės draugams, kad klasėje nuobodu. Ir jie tą daro labai kūrybiškai – užduoda mokytojams nepatogius klausimus, juokina kitus, laido replikas“, – pokalbį apie gabių vaikų išskirtinumą ir iš to kylančius sunkumus pradeda Vilniaus universiteto psichologijos doc. dr. Sigita Girdzijauskienė.

Ji sako, kad tokį vaikų elgesį mokytojai dažnai vertina kaip netinkamą ir net nepagalvoja, jog tai galbūt labai gabus vaikas, kuris, neturėdamas ką veikti pamokoje, „linksminasi ir linksmina“ kitus.

S. Girdzijauskienė atkreipia dėmesį ir į kitą gabiems vaikams iškylančią problemą – draugystę: „Gabių vaikų spartesnė ne tik intelektinė, bet ir socialinė raida, kuri pasireiškia tuo, kad jie ne tik savo amžiaus užduotis atlieka greičiau, lengviau, bet ir tuo, kad savo branda yra vyresni nei klasės draugai. Vaikų tėvai ir mokytojai dažnai pastebi, jog gabiems vaikams kur kas įdomiau diskutuoti su suaugusiais, nei draugauti su savo bendraamžiais. Kiti vaikai tokį gabaus vaiko elgesį gali traktuoti kaip pasipūtimą, nenorą draugauti ir gabų vaiką gali atstumti. Todėl gabų vaiką gali tekti pamokyti bendrauti su savo bendraamžiais, bet kartu svarbu sudaryti jam galimybes susirasti draugų tarp panašių į save, kurie savo socialiniais gebėjimais yra pralenkę savo draugus“.

Pasikalbėti su psichologijos docente gabių vaikų ugdymo ir gyvūnų asistuojamosios terapijos tema paskatino edukologijos knygų autorės amerikietės Stephanie S. Tolan įžvalgos, su kokiais iššūkiais mokykloje susiduria mažieji „gepardai“. Gepardų analogiją edukologė pasirinko neatsitiktinai: kaip gepardus veja fiziologinis alkis, taip gabius vaikus – pažinimo alkis…

Stephanie S. Tolan  klausia: kas atsitinka, kai greitakojai gražuoliai uždaromi zoologijos sode? Kai jie yra maži, kai suserga? Atsakymas paprastas: jie nebeįstengia lėkti!

Talentingi vaikai, taip pat kaip gepardai, yra išskirtiniai – jie priskiriami aukščiausią intelekto koeficientą turinčių žmonių elitui. Jiems reikia sąlygų, kad atsiskleistų. Edukologė Stephanie S. Tolan apgailestauja, kad mokykla gabiems vaikams kartais tampa intelekto narvu.

Paklausta, kas mažiesiems „gepardams“ galėtų padėti, kas  jiems suteiktų socialinę, emocinę, intelektinę paramą, S. Girdzijauskienė sutinka, kad tai galėtų būti ir skaitymo arba rašymo užsiėmimai su terapiniais šunimis:  „Visa veikla, kuri tinka bei patinka bet kuriam mokiniui, gali būti naudinga ir gabiam vaikui. Visuomenėje labai gajūs įvairūs mitai apie gabius žmones. Dažnai galvojama, kad išskirtinai gabūs vaikai ir suaugę žmonės yra ties „pamišimo riba“. Ir tam surandama daugybė pavyzdžių iš anksčiau gyvenusių menininkų, mokslininkų. Jeigu vadovautumės pirmuoju mitu, sakytume, kad gabiems vaikams reikia visko, kas teikia emocinę paramą, saugumą ir pan. Tačiau tyrimai pasaulyje ir Lietuvoje šį mitą paneigia – didžioji dalis gabių vaikų ir paauglių pasižymi kur kas geresne psichikos sveikata nei jų bendraamžiai; išskirtinės pagalbos stiprinant psichikos sveikatą jiems nereikėtų. Kita vertus, dalis gabių mokinių gali turėti tokių mokymosi sunkumų, kaip skaitymo ar rašymo sutrikimas, būti hiperaktyvūs, nes gabumas nėra skydas, kuris apsaugo gabų vaiką nuo mokymosi, elgesio ar emocinių sunkumų. Todėl šiuo atveju gyvūnų asistuojamos raštingumo bei skaitymo programos būtų labai naudingos“.

Psichologė nurodo egzistuojantį kitą, visai priešingą mitą, kad gabūs vaikai yra tokie, kuriems mokykloje tai jau tikrai sekasi viskas – kurį dalyką besimokytų, vis tiek gaus aukščiausius įvertinimus.

Kad tokios ugdymo programos išties egzistuoja ir gali tapti sektinu pavyzdžiu, rodo 8 metų mergaitės Abigeilės istorija, kurią JAV edukologų žiniasklaidoje nušvietė gyvūnų asistuojamąja terapija užsiimanti edukologė Lori Friesen.

Abigeilė buvo išskirtinai gabi, viena geriausiai skaitančių, žvitraus proto, lakios vaizduotės, nepaprastai įdomių rašinių autorė. Tačiau jai trūko pasitikėjimo ir galbūt todėl pirmuosiuose užsiėmimuose mergaitė net nepalietė terapinio šuns Tango. Per pertraukas ji sekiojo mokytoją kaip šešėlis. Jos intelektas buvo aukštesnis nei kitų mokinių, užtat sunkiai rasdavo kalbą su bendraamžiais. Bėgant laikui,  Abigeilė mokykloje rado sau mielą veiklą – skaitymą šuniui. Ji atsipalaidavo, mėgavosi, galėjo būti savimi. Jos rašiniai apie šunį buvo kūrybiški ir įdomūs, dainelės ir laiškai kupini nuoširdumo, meilės šuniui. Viename laiškų Abigeilė atvirai pareiškė: kai pamokoje yra Tango, nesijaučiu vieniša, su šunimi man kalbėtis lengviau, nei su žmonėmis…

Reaguodama į Abigeilės istoriją, psichologijos doc. dr. S. Girdzijauskienė nurodo, jog dauguma gabių vaikų turi netgi geresnę socialinę kompetenciją nei bendraamžiai, daugeliu atveju jie pasižymi puikiais socialiniais įgūdžiais, tačiau dėl spartesnės intelektinių gebėjimų raidos gali atsidurti ne tik intelektiniame, bet ir socialiniame „narve“.

„Būtent todėl manau, kad specialiai paruoštas šuo kartu su suaugusiuoju yra ypač geras derinys vaikui, kuris siekia patenkinti bendravimo poreikį ne vien su savo bendraamžiais ir kuriam nors retkarčiais reikia išsiveržti iš socialinio „narvo“, – savo požiūrį motyvuoja Sigita Girdzijauskienė. – Kita vertus, nereikėtų tikėtis, kad vaikas pats įvardys savo nepatenkintus lygiaverčio bendravimo poreikius. Tai turėtų pastebėti tėvai, mokytojai, kol tai netapo nenoru mokytis, elgesio problemomis, nepasitikėjimu savimi, nerimu ar net depresija“.

Nuotrauka – https://www.facebook.com/PhotographerEvelina