„Tu nesi vienas“ – toks užrašas pasitinka Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų psichiatrijos skyriaus pacientus ir lankytojus. Svarbi užuomina…
O ką šioje ligoninėje galėtų veikti šuo? Ne šiaip šuo, o terapinis šuo kartu su terapinei veiklai pasirengusiu specialistu?
Santaros klinikų psichiatrijos skyriuje nuo praėjusio rudens lankosi terapinis šuo, lygiaplaukė retriverė Mona kartu su savo vedle, individualiosios psichologijos konsultante Rasa Kardaite – Vėlyviene. Nemokami terapiniai užsiėmimai yra Rasos ir jos augintinės savanorystė.
Sveikatinant visuomenę, gyvūnai išties gali daug padėti – tą rodo pasaulinė praktika bei atlikti moksliniai tyrimai. Džiugu, kad ir Lietuvoje jau žengiami pirmieji žingsniai. Prie to turėtų prisidėti ir Seimo neseniai priimtas Papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros įstatymas.
„ Mes visi entuziastingai priėmėm idėją, kad tokio pobūdžio užsiėmimai vyktų mūsų skyriuje, o psichiatrijos skyriaus vadovybė itin palankiai nusiteikusi kaniterapijos atžvilgiu, – sako psichoanalitinė psichoterapeutė Augė Niedvaraitė. – Mintį apie kaniterapijos užsiėmimus mums pasufleravo Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto klinikinės psichologijos magistrantė, kuri pas mus atliko praktiką“.
Papildydama kolegę, psichologė Danguolė Dadurkevičienė atkreipia dėmesį, jog greta medikamentinio gydymo jų skyriuje taikoma psichoterapijos grupė, meno terapija. Po gydytojo reabilitologo konsultacijos daliai pacientų skiriama kineziterapija, o naujausias pagalbos pacientams būdas yra kaniterapija.
„Kuo daugiau įvairių metodų galime pasiūlyti, tuo geriau“, – įsitikinusi D. Dadurkevičienė.
Iš pradžių su kaniterapija ir galimybėmis įtraukti į gydymo procesą terapinį šunį buvo supažindinta psichiatrijos skyriaus vadovybė, darbuotojai. Buvo pasirašyta Kaniterapijos asociacijos ir klinikų bendradarbiavimo sutartis, prasidėjo tęstiniai užsiėmimai.
„Mano asmeninis įspūdis, Monai pirmąkart atėjus į skyrių, buvo labai pozityvus, – prisimena psichoterapeutė A. Niedvaraitė. – Šuo sukėlė daug teigiamų emocijų ne tik pacientams, bet visai skyriaus komandai“.
Kad gydymo sėkmė priklauso nuo daugelio dalykų, žinome visi, bet kai tarp šių „detalių“ įsiterpia linksmos šuns akys, apima pasididžiavimas: nevyriausybinės organizacijos (šiuo atveju ir Kaniterapijos asociacija) taip pat gali padėti visuomenei būti sveikesnei.
„Mudvi su Mona atėjome pas jus pabūti ir pabendrauti“, – kiekvieną ketvirtadienį sveikindamasi su psichiatrijos skyriaus pacientais, šypsosi Rasa. Ji vengia užuominų apie ligą, gydymą ar ligoninę. Pabrėžia, jog tai nieko neįpareigojantis pasimatymas su šunimi.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo: juokų darbas! Kol užsiėmimo metu Rasa kalbina ir kalbasi su žmonėmis, terapinis šuo lyg ir nieko neveikia, tačiau išties emocinis bei fizinis krūvis šuniui yra nemažas. Dešimtys akių „gano“ Moną. Ja domisi. Reaguoja į jos elgesį. Savaip kalbina. Nori paglostyti, bent prisiliesti.
„Apie jausmus mokomės kalbėti visą gyvenimą. Juos įvardyti, suprasti ir išreikšti. Savo jausmų priėmimas, leidimas jiems būti „legaliai“ mumyse kartais tampa iššūkiu. Juk ir aplinka mus skatina reikšti daugiau pozityvių jausmų – būti linksmiems, nuoširdiems, empatiškiems, laimingiems. Su šiais jausmais lengva, bet ką daryti su „negatyvu“: pykčiu, liūdesiu, nerimu, baime, sielvartu, susierzinimu?“, – paklausta apie kaniterapijos užsiėmimų turinį, klausimu atsako Rasa.
„Šunį pacientai priima natūraliai, be išankstinių nuostatų, kad jis įskaudins, sukels sunkių išgyvenimų, – pasakoja Monos vedlė Rasa. – Šuns padedama, kalbuosi apie jausmus. Ar šuo jaučia? Ką jaučia? Kaip parodo jausmus? Ir kaip aš, jos šeimininkė, juos suprantu? Kalbamės ir mokomės atpažinti bei vertinti savo jausmus“.
Kartu su Rasa užsiėmimuose dalyvaujančios psichologės Danguolės Dadurkevičienės nuomone, terapiniai užsiėmimai su šunimi leidžia žmonėms pasijausti laisviau, neįpareigojančia forma pagalvoti apie save bei greta esantį ar namuose auginamą gyvūną, užmegzti ryšį su juo: „Kai vis daugiau vietos mūsų gyvenime užima technologijos, tokie terapijos būdai, kaip bendravimas su šunimis, delfinais, žirgais, tas gyvas ryšys, prisilietimas prie gyvūno ir gamtos – žmonėms to labai reikia ir tai perspektyvu“.
Nors ir kaip būtų, svarbiausia, kad besigydantieji pajustų Monos švelnumą, atvirumą, susižavėjimą kiekvienu žmogumi. Kad jie jaustųsi atėję į pasimatymą su atlapaširdžiu, nieko neteisiančiu šunimi.
Monos pareigos paprastos, tačiau išties labai nepaprastos – padėti žmonėms atsiverti ir patikėti savimi.
Feel Photo ir KA nuotr.
Domina veikla su terapiniais šunimis, norėtum ruošti savo šunį šiai veiklai – laukiame laiškų e.paštu: info@kaniterapija.eu.
KA veiklose dalyvauja tik specialų terapinio šuns egzaminą išlaikę, galiojančius pažymėjimus turintys šunys. Šunų registras čia: www.kaniterapija.eu