Neseniai žurnale „Prie kavos. Sveikata“ buvo publikuotas žurnalistės Ramunės Daugėlienės straipsnis „Terapija, kurioje asistuoja šuo“. Pateikiame keletą šio straipsnio ištraukų.
Kaniterapija kol kas Lietuvoje dar neįprasta terapijos rūšis. Terapija, kurioje asistuoja šuo, dažniausiai taikoma reabilitacijoje.
„Ateityje ji gali būti finansuojama iš sveikatos draudimo lėšų. Jei taip nutiktų, galbūt ši paslauga atsirastų ir gydymo įstaigose. Didžioji dalis mūsų specialistų dirba privačiai, jiems asistuoja terapinis šuo. Dauguma kaniterapeutų savanoriauja – ypač kai akivaizdu, jog žmogus negali sau leisti tokios paslaugos, o mes galime padėti“, – sako Kaniterapijos asociacijos prezidentė, VU psichologijos instituto direktorė, psichologijos doc. dr. Vilmantė Pakalniškienė, kuriai terapinių užsiėmimų metu asistuoja vengrų vižlų kalytė Vėtra.
Kas yra kaniterapija? Kokios jos tradicijos Lietuvoje ir pasaulyje?
Kaniterapija pasaulinėje praktikoje apibrėžiama kaip alternatyvus ir / ar pagalbinis gydymo arba reabilitacijos būdas. Ji taikoma turintiems psichinės ar fizinės sveikatos sutrikimų. O kalbant paprasčiau, tai užsiėmimai asistuojant terapiniam šuniui. Kartais vienkartiniai vizitai į ligonines, kai sergančius asmenis aplanko žmogus su specialiai paruoštu šunimi. Kaniterapija – ilgesnį laiką vykstantys užsiėmimai, kai siekiama konkrečių tikslų. Tai gali būti 6-24 susitikimai. Vidurkis – apie 12 susitikimų.
Kaniterapijos užsiėmimus veda medikai, kineziterapeutai, ergoterapeutai, spec.pedagogai, psichologai ar pan. Terapinis šuo tik asistuoja. Dažniausiai klaidingai įsivaizduojama, jog šuo atlieka terapiją. Iš tikrųjų šuo tik padeda specialistui geriau atlikti savo darbą. Keturkojis dažnai motyvuoja žmogų užsiėmimams. Ypatingai tuos, kuriems sunkiau sekasi arba kurie nelabai nori daryti pratimus, taip pat depresyvius žmones. Kaniterapijos užsiėmimo tikslą ir pobūdį lemia, kokios srities specialistas ją veda – psichologas, kinezeterapeutas, ergoterapeutas ar kt.
(…)
„Nebūtinai tokios terapijos tinka visiems. Ir tikrai ne su kiekvienu gyvūnu. Jei žmogus nori ir yra galimybė rinktis, su kokiu gyvūnu dirbti, tuomet reikia atsižvelgti į pacientą ir spręsti, koks gyvūnas jam geriausiai tiktų. Lietuvoje kol kas tokios prabangos neturime…“ – sako KA prezidentė, VU Psichologijos instituto direktorė, psichologijos doc. dr. Vilmantė Pakalniškienė.
Visą žurnalistės Ramunės Daugėlienės straipsnį „Terapija, kurioje asistuoja šuo“ rasite žurnale „Prie kavos. Sveikata“. 2021 m., Nr.6.