Vargiai rasite tėvų, kurie nenorėtų, kad jų vaikai pamėgtų skaityti. Deja, pasitaiko, kad skaitymas vaikams kelia nerimą ir netgi baimę. Kaip padrąsinti vaikus? Galbūt puikus „padrąsintojas“ galėtų būti šuo? Draugiška, švelni būtybė, kuri nieko nevertina ir nekritikuoja…
Suteikia malonių išgyvenimų, stiprina pasitikėjimą
Netradicinis būdas, kai į skaitymo procesą įtraukiamas šuo, mūsų šalyje dar vis naujovė, o pasaulyje, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, tai gana įprasta.
Lietuvos bibliotekose neįprasti skaitymo užsiėmimai prasidėjo prieš penkerius metus, kai Kaniterapijos asociacijos (KA) iniciatyva Trakų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje startavo socialinis projektas „Skaitymas su šunimi“. Žinių ir patirties, kaip organizuoti skaitymo užsiėmimus, Kaniterapijos asociacijos nariai sėmėsi iš Estijos kolegų. Tęstiniai skaitymai, dalyvaujant šunims, jau vyko Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje, Alytaus, Panevėžio, Elektrėnų ir kt. miestų bibliotekose.
Prieš pradėdama skaitymo užsiėmimus, Kaniterapijos asociacija visada organizuoja įvadinį susitikimą. Lapkričio 27 dieną į tokį susitikimą Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje rinkosi vaikai ir tėveliai – atėjo susipažinti su terapiniu šunimi, Berno zenenhunde Hepi Tara Luna ir jos vedle Marija Biteniekyte. Apie projektą „Skaitymas su šunimi“ jiems papasakojo Kaniterapijos asociacijos Valdybos narė Daiva Kvedarienė.
„Kaniterapijos asociacija yra Tarptautinės žmogaus ir gyvūno ryšio organizacijų asociacijos (International Association of Human-Animal Interaction Organizations, IAHAIO – Red.) narė, mes griežtai laikomės šios organizacijos tarptautinių standartų. Visose šunų asistuojamose veiklose, įskaitant skaitymą su šunimi, dalyvauja tik specialų egzaminą išlaikę šunys. Šunį vertina nepriklausoma specialistų komisija“ , – apie standartų svarbą bei atsakingą organizacijos požiūrį kalbėjo Daiva Kvedarienė.
Ji papasakojo, kokiomis savybėmis turi pasižymėti terapiniai šunys, kaip jie „moko skaityti“ ir kaip išties niekas nieko nemoko, o tik kuria ryšį tarp vaiko, knygos ir šuns: „Kartu su šunimi dirba jo vedlys, kuris skaitymo metu užtikrina abiem pusėms priimtiną gyvūno bendravimą su skaitančiuoju ir pasirūpina šuns gerove. Bibliotekininkas padeda vaikui pasirinkti tinkamą knygą, teikia informaciją tėvams, koordinuoja veiklą“.
Pats skaitymas turi baigtis „aukščiausiame taške”, kuomet vis dar norisi skaityti, jaučiamos malonios emocijos. Jei skaitantysis pavargs, nerimaus ar nuobodžiaus, kitąkart galbūt nelabai norės sugrįžti į biblioteką. Tokie skaitymo seansai nėra tikroji kaniterapija kaip daugelis įsivaizduoja, o šuns vedlys nemoko abėcėlės. Daug svarbiau, kad bendravimas su šunimi ir skaitymas teikia malonių išgyvenimų ir stiprina vaiko pasitikėjimą savo gebėjimais.
Knygą apie Hepi „pristatė“ pati Hepi
Draugiškų šunims vietų Vilniuje ir kituose miestuose vis daugiau, tačiau šuo bibliotekoje vis dar retas svečias. Turbūt todėl tą apniukusį lapkričio šeštadienį Berno zenenhundė Hepi buvo tarsi saulės spindulys. Pažintį su vaikais ir jų tėveliais vainikavo knygelės apie Hepi skaitymas (knygą parašė, parinko iliustracijas, savo lėšomis išleido Hepi šeimininkė).
„Nors vaikai kol kas nedrąsūs, tikiu, kad ryšio kūrimas vyks palaipsniui. Kontaktas – ryšys su Hepi atsitiks, skleisis ir tuo pačiu mes būsim tąja jungtimi tarp žodžių, kūrybos pasaulio ir žmogaus širdies. Kelias nuo galvos iki širdies yra pats trumpiausias, bet labai brangus ir trapus“, – įspūdžiais po pirmojo pasimatymo su vaikais dalijosi Marija Biteniekytė.
Bemaž metus su Hepi ji lankė treniruotes, kantriai ir atsakingai ruošė savo augintinę terapinio šuns egzaminui ir būsimai veiklai. Marija yra biologijos mokslų daktarė, dėsto Vilniaus universitete, o šiuo metu dar studijuoja Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institute, yra jogos instruktorė.
„Po užsiėmimo prie Hepi priėjo mergaitė, padovanojo mums savo piešinį, Hepi portretą. Panašu, kad draugystė užsimezgė, ir mes susitiksime kurį laiką reguliariai, kartą per savaitę, šeštadieniais. Tokie susitikimai įkvepia, gera matyti, kai kartu su šunimi žmogus atsipalaiduoja, jaučiasi priimtinas – toks, koks yra. Šiais laikais, kai visi sukasi nuolatinėje savęs tobulinimo karuselėje, tai ypač vertinga. Kai žmogaus ir šuns buvimo erdvėje pakanka būti savimi, kad tai teiktų džiaugsmą, pasitenkinimą, saugumą ir ramybę. Vaikams Hepi atnešė daug džiaugsmo, o man – ne tik džiaugsmo, bet ir prasmės. Žmogui „tik” džiaugsmo nepakanka – reikia ir to, kas įprasmina gyvenimą“, – sakė Hepi šeimininkė Marija.
Kaniterapijos asociacijos įvertinimas už inovatyvų skaitymo projektą.