Ugnės ir Kunos savanorystė: užsiėmimai su terapiniu šunimi

Užsiėmimai su šunimi žadina vaikų emocinę patirtį ir asociacijas. Didina pasitikėjimą savo jėgomis. Stiprina norą bendradarbiauti. Kviečia pažinti ir kurti. Mažina įtampą, atpalaiduoja. Gėrio, kurio vaikai gauna užsiėmimų su šunimi metu, yra dar daugiau, todėl gyvūnų asistuojamosios terapijos ir edukacijos organizatoriams belieka išgirsti, pajausti vaikų poreikius. Tačiau išties ne viskas taip paprasta…

IMG_6209

Kaip šunį įtraukti į edukacijos ar terapijos procesą? Kokias pagalbines priemones taikyti? Kokius ugdymo ir bendravimo būdus pasirinkti? Kaip treniruoti gyvūną, kad vėliau nebūtų sudėtinga įtraukti jį į veiklas? Apie tai galėtų papasakoti dešimtis ar šimtus tokių užsiėmimų pravedusieji. O kaip jaučiasi pradedantieji?

„Pirmą kartą su Kuna keliaujant į Verkių mokyklą daugiafunkcį centrą, su mumis kartu keliavo nemažas jaudulys“, – rugsėjo 28-osios popietę prisiminė Ugnė Jurytė. Tai buvo pirmasis jos susitikimas su vaikais po to, kai beveik metus ruošta augintinė, mišrūnė Kuna, Kaniterapijos asociacijoje išlaikė terapinio šuns egzaminą. Mergina nerimavo, kokia bus Kunos reakcija, kaip joms seksis užmegzti ryšį su vaikais bei įgyti pasitikėjimą ir, apskritai, ar siūlomos veiklos vaikams bus įdomios, nors iš anksto buvo aptartos su mokytoja Asta Sinkevičiene.

Nerimas išsisklaidė, kai prie durų pasitiko šypsenos, smagus šurmulys. Vaikai iškart užmezgė ryšį su Kuna – pasisiūlė palydėti iki salės, kur turėjo vykti pirmasis užsiėmimas. Paprastai šie renginiai vadinami užsiėmimais arba susitikimais su terapiniu šunimi. Tikrai ne kaniterapija, kaip daugelis įsivaizduoja. Kaniterapija yra alternatyvus ir (ar) pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas, kai, norint pasiekti geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius, pasitelkiamas specialiai paruoštas šuo motyvacijai sustiprinti, sako kaniterapijos apibrėžimas.

„Pirmąjį užsiėmimą pradėjome nuo pažinties ir taisyklių. Aptarėme, kaip saugiais elgtis su šunimi. Kadangi vaikų amžius 10-12 metų, jie aktyviai įsitraukė ir dalijosi savo žiniomis: kaip reikia prieiti prie šuniuko, kaip paglostyti, ko šunys nemėgsta“, – vardijo Ugnė. Pirmasis susitikimas – „žaidimo taisyklių“ dėlionė. Tai labai svarbu, nepaisant, kokios emocinės ar fizinės sveikatos yra vaikai ar pacientai, pas kuriuos svečiuojasi šuo.

„Iš anksto įforminome privalomus dokumentus: sutartis su mokykla, vaikų tėvais ar globėjais. Išsiunčiau pranešimą Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritoriniam padaliniui apie planuojamus tęstinius edukacinius užsiėmimus su šunimi. Pasiruošiau Kunos „dosjė“ (sveikatos pažyma, galiojantis terapinio šuns pažymėjimas – Red.)“, –  prieš pradedant užsiėmimus atliktus namų darbus vardijo Kunos vedlė.

IMG_5302IMG_6209

Užsiėmimai Verkių mokyklos daugiafunkciame centre prasidėjo praėjusių metų rugsėjo pabaigoje. Vyko kiekvieną savaitę. Tai buvo Ugnės savanorystė, todėl mergina derino veiklą, kad tuo galėtų užsiimti po darbo.

„Įtraukiau Kuną tiek į kontaktinę, tiek į pasyvią veiklą, bet šių veiklų pavadinimai yra sąlyginiai – ne kartą jos persipynė. Kontaktinės veiklos metu vaikai su Kuna žaisdavo kamuoliu ar kitu jos žaislu. Kuna rodydavo triukus, kuriuos išmoko dresūros mokykloje. Kartu pasakojau ir rodžiau, kaip šunį išmokyti svarbių paklusnumo komandų sėsk, gulėk, lauk, ir kodėl to reikia. Pasyviųjų veiklų metu vaikai Kunai skaitė knygą, kalbėjosi apie gyvūnus, kuriuos augina, domėjosi Kunos gyvenimo istorija. Buvo gera girdėti, kaip jie savais žodžiais kalba apie meilę gyvūnams. Nuoširdžiai džiaugiasi matydami, ką sugeba šuo“, – pasakojo Ugnė, pridurdama, jog pokalbių ir kitų veiklų metu nepamiršo priminti apie šunų gerovę. Vaikai mokėsi globoti Kuną, rūpinosi jos poreikiais.

„Tikėjausi, kad per tris mėnesius (užsiėmimai vyko iki Kalėdų –Red.) vaikai ne tik patirs malonių išgyvenimų, bet ir įgis naujų žinių, kitokios patirties. Kad pajaus, jog kiekviena gyva būtybė verta mūsų meilės ir pagarbos“, – edukacinių užsiėmimų turinį apibendrino Ugnė.

IMG_5146

Pasak mokytojos Astos Sinkevičienės, vaikai labai laukdavo susitikimų su Kuna. Kiekvieną trečiadienį klausinėdavo, ar Kuna bus… Mokytoja įsitikinusi, jog, norint pasiekti ilgalaikių rezultatų, tokių užsiėmimų vaikams reikia daugiau ir jie turi būti tęstiniai.

Su Kuna susitikdavo įvairių sutrikimų turintys vaikai. Vieni tik stebėdavo šunytę iš toliau, kiti bendraudavo, žaisdavo.

„Labiausiai matėsi pokytis vaikų, turinčių emocijų ir elgesio sutrikimų, – pažymėjo visuose užsiėmimuose dalyvavusi specialioji pedagogė A.Sinkevičienė – Kažkur dingdavo vaikų pyktis, įniršis, nerimas ir atsiskleisdavo švelnumas, rūpestis, globa. Vaikai nesunkiai suprasdavo, kad prie gyvūno reikia prisiderinti, juo rūpintis, globoti. Gyvūnų asistuojamosios terapijos susitikimų ir užsiėmimų vaikams labai reikia. Jie ypač tiko mūsų atveju, nes su Kuna susitikdavo vaikai, gyvenantys mokyklos bendrabutyje ir namo grįžtantys tik savaitgaliais. Kuna padėjo vaikams nors trumpam nuvyti namų ilgesį, dovanojo savo švelnumą, dėmesį ir meilę“.