SOS vaikų kaime Vilniuje gyvena trumpalaikei globai paimti arba įvaikinimo laukiantys vaikai. Deja, taip atsitinka, ir nėra išimtis vieno mažo berniuko istorija, apie kurią papasakojo vaikų psichologė, kaniterapeutė Ingrida Stasytienė.
Su savo terapiniu šunimi, niūfaundlendu Lokiu konsultuojate elgesio ir emocinių problemų turinčius vaikus. Konsultacijos paprastai trunka 3-6 mėnesius, bet su vienu berniuku užtruko net 3 metus. Kodėl?
Iškart norėčiau pabrėžti: kaniterapijoje nereikėtų tikėtis greitos sėkmės. O kai ta sėkmė aplanko, nelengva nustatyti, kieno čia didžiausias nuopelnas. Minėto berniuko atveju tai buvo visos komandos darbas. Terapinio šuns, mano – kaip vaikų psichologės, SOS vaikų kaimo šeimos ir berniuko mamos (taip vadinama šeimyną globojanti specialistė – Red.) bei kitų specialistų darbas.
Jūs ir dabar sulaukiate iš berniuko labai šiltų laiškų, nors konsultacijos su terapiniu šunimi jau nebevyksta. Jis ir toliau nori bendrauti su jumis?
Juokais, o išties rimtai pasakysiu, kad jam labiau rūpiu ne aš, o Lokis (Ingridos terapinis šuo, niūfaundlendas – Red.). Berniukas atsiunčia nuotraukų ir žinučių: „Štai čia mano kambarys. Štai Lokio nuotraukos ant sienos. Tėvai man nupirko tokį patį žaislinį šunį kaip Lokis, aš su juo miegu. Mamos kambaryje taip pat yra mano nuotrauka su Lokiu“.
Kokių elgesio ir emocinių sunkumų anksčiau turėjo berniukas ir kaip jis jaučiasi dabar?
Jam buvo nustatyta nemažai elgesio ir emocijų nevaldymo problemų. Vaikas nesugebėjo bendrauti, žaidė vienas. Nevaldė agresijos. Pykčio protrūkiai buvo sunkūs. Pirmiausia reikėjo, kad jis gebėtų atpažinti savo pyktį, išmoktų valdyti emocijas ir tinkamai jas išreikštų. SOS kaimo mama buvo periodiškai konsultuojama. Numatėm žingsnius ir kas 6-7 užsiėmimus aptardavome rezultatus. Iš pradžių mokykloje jam buvo sunku adaptuotis, santykiai su vaikais ir mokytojais buvo konfliktiški, jam buvo skirtas dalinis namų mokymas. Tačiau berniukas buvo sportiškas, mėgo žaisti futbolą, lankė Dienos centrą ir būrelius. Ketvirtoje klasėje ėmė lankyti breiko šokių studiją. Kai sumažėjo jo agresyvus elgesys, pagerėjo akademiniai pasiekimai. Jis taip pat neišbūdavo vasaros stovyklose, o paskutinį kartą, kai turėjo mano telefono numerį, sakiau, jog gali paskambinti, jei labai reikės. Jis skambino keletą kartų… sakė, kad nori pasitarti su Lokiu. Po to išbuvo visą stovyklos laiką.
Pasitarti su Lokiu – skamba kaip pokštas…
Konsultacijos vyko „per Lokį“. Vaikas jam atsivėrė, nes labai mylėjo gyvūnus. Kartą jis norėjo eiti pasivaikščioti į lauką su Lokiu, o aš pasakiau, kad šuns antkaklis, atbaidantis parazitus, „ant ribos“ ir Lokis gali pasigauti erkę. Jis pasirinko apsaugoti šunį, pasivaikščioti nėjome. Sakydavo, kad turi vienintelį draugą – Lokį. Artimieji juo nesirūpino. Iš jų sulaukdavo tik daug pažadų. Vaiko gyvenime trūko pastovumo, o Lokis šį pastovumą suteikė: kiekvieną savaitę, numatytu laiku ateidavo susitikti. Per vasaros atostogas, kai būdavo stovyklose, berniukas galėdavo parašyti, atsiųsti nuotraukų – vaikas nuolat bendravo su savo (!) šunimi. Vilkėjo bliuzoną ir marškinėlius su Lokio atvaizdu, kuriuos jam padovanojau. Buvo kalbus, atsiverdavo, dalindavosi sunkumais. Kai pasitaikydavo sunkesnių elgesio problemų, mama iš anksto, dar prieš užsiėmimą, informuodavo: „Jis ateis su Lokiu pasikalbėti“. Ir jis tikrai išsipasakodavo. Šunimi pasitikėjo, nes su juo jautėsi saugus.
Per tuos metus vaikas labai prisirišo prie šuns. Kaip elgėtės žinodama, kad vieną dieną jie turės išsiskirti?
Ruošiau jį iš anksto, berniukas tai žinojo. Atsisveikinant buvo išleistuvės, į kurias buvo pakviestas ir Lokis. Atvyko naujieji įtėviai, jie žinojo, kokiu tikslu vaikui buvo skirta kaniterapija. Supažindinti juos su pačiu geriausiu savo draugu, Lokiu, berniukui buvo labai svarbu. Jis būtinai norėjo parodyti triukus su šunimi. Buvo labai šilta, džiugi atmosfera, visi fotografavosi. Žinau, kad naujoje šeimoje jis pritapo, ten viskas gerai ir jis kartu su visais lanko vietos mokyklą.
Ar galima sakyti, kad terapinio šuns nuopelnai šioje istorijoje yra didžiausi?
Vaikui buvo teikiama kompleksinė pagalba, pastangas dėjo visa komanda. Todėl nustatyti, kurioje vietoje kaniterapijos nuopelnai, sunku ir net neverta. Vaikas įveikė elgesio ir emocines bėdas, pajuto stabilų pagrindą po kojomis. O jeigu matėte ir iš arčiau pažįstate niūfaundlendus, tai jie yra tikras stabilumo ir ramybės įsikūnijimas, gal būtent tai ir padėjo (juokiasi – Red.). Su Lokiu toliau tęsiu individualias kitų vaikų konsultacijas. Mažiausiai užsiėmimus lankančiai mergytei yra 5 metai, kiti vaikai vyresni. Kartu su terapiniu šunimi ieškome būdų, kaip jiems padėti.
Ugnės Urtės Uždavinytės ir I.Stasytienės nuotr.
P.S. Kaniterapijos asociacijos narių šunys yra išlaikę terapinio šuns egzaminą, šunų registrą rasite čia: www.kaniterapija.eu