„Reikia pasistengti ir pavyks!“ – ar ši trumpa frazė gali apibūdinti programą, skirtą ieškantiems savo tikslų jaunuoliams? Tik iš dalies, nes jaunimui skirtos specialios programos turinys yra ir gali būti kur kas platesnis.

NEET vasaros stovykloje netoli Vievio (Trakų r.) startavo projektas, atveriantis jauniems žmonėms galimybes įgyti naudingų įgūdžių tiek asmeniniam gyvenimui, tiek ateities karjerai. Susitikimai, mokymai, aktyvios veiklos gamtoje, komandiniai užsiėmimai, naujos pažintys, išvykos, visa tai ir dar daugiau numatyta šioje programoje. Kad tokių projektų reikia ir jie gali būti naudingi, rodo Eurostat statistika – Europoje 1 iš 10 jaunų žmonių (15–29 m.) patenka į NEET kategoriją – tai reiškia, kad jie nei dirba, nei studijuoja, nei dalyvauja mokymuose.
Lietuvos kinologų draugijos (LKD) Mokymo centras ir Kaniterapijos asociacija (KA), kaip socialiai atsakingi partneriai, taip pat įsitraukė į šios vasaros stovyklos veiklą ir rugpjūčio 11 dieną pravedė edukacinį užsiėmimą su terapiniu šunimi. Užsiėmimą vedė LKD MC atstovė Dovilė Masalskaitė ir psichologė, biomedicinos dr. Marija Biteniekytė su savo terapiniu šunimi, Berno zenenhunde Hepi Tara Luna.

Susitikimas vyko jaukioje „Kupolas8“ aplinkoje, prie ežero. Pirmiausia – susipažinimas. „Hepi yra labai išsimokslinęs šuo. Iš pradžių ji lankė šuniukų darželį, vėliau – Šunų universitetą“, – be jokio oficialumo, labai šiltai, su šypsena savo augintinę pristatė Marija. Susipažindami visi paeiliui įpylė vandens į Hepi dubenėlį, pasisakė vardus. Per šunį užsimezgęs pirmasis kontaktas, iš šalies stebint, atrodo toks elementarus, o išties – mažinantis įtampą, svarbus. Kaip ir žodelio „prašau“ skambesys, visiems kartu pakvietus Hepi atsigaivinti po kelionės.
Saugus pasisveikinimas. Kur ir kaip glostyti šunį? Kaip pasirūpinti gyvūno gerove? Ar šuniui jauku naujoje aplinkoje? Kalbantis apie tai atsivėrė galimybės pasvarstyti, o kaip jaučiuosi aš? Kaip jaučiasi kiti čia esantys žmonės?

Dalyvius smagiai nuteikė bendros užduotys „Mankšta“, „Surask“, „Rankų tunelis“. Šie ir kiti pratimai kvietė bendrauti ir bendradarbiauti, pajudėti. Jeigu šuniui kažkas nesisekė, buvo skatinama jam padėti, pagirti už pastangas.
Žaidimai su šunimi net ir suugusius žmones išjudina, atpalaiduoja. Vienas tokių – „Skanėstų dėlionė“, kai kiekvienas paslėpė skanėstą specialiame žaidime. Kol Hepi kantriai laukė, buvo proga pasvarstyti, kas atsitinka, kuomet labai kažko tikimės? Ar esame kantrūs, o gal – ne? Turime stengtis ir pavyks – ši paprasta tiesa buvo perteikta per žmonių ir terapinio šuns pastangas. Tai ypač gražiai atsiskleidė, kai dvi komandos parengė ir kartu su šunimi įveikė kliūčių ruožą.
„Nebūtinai viskas turi pasisekti žmogui ar šuniui. Kai mums gyvenime kažkas nesiseka, galime apsvarstyti priežastis, pasitaikiusias klaidas ir ieškoti kelių, kad ateity sektųsi“, – žaidimo rezultatus apibendrino psichologė Marija.
Stovykla, kurioje lankėsi terapinio šuns komanda (taip norisi sakyti, nes visas dėmesys panašiuose užsiėmimuose paprastai atitenka šuniui), nesiūlo sėdėti auditorijoje ir klausytis suaugusių žmonių pamokymų. Stovykla kviečia pažinti save. Išbandyti naujoves. Išgyventi emocijas. Bendrauti ir bendradarbiauti. Susipažinti. Ir šie maži, kartais nepastebimi, žingsneliai, kaip ir terapinio šuns įtraukimas į programą, tegul neša sėkmę.
Guodos Kavaliauskaitės nuotr.





