Sausio 30-ąją Kaniterapijos asociacija (KA) Vilniuje organizavo bandomąjį šunų testą ir būsimųjų terapinių šunų egzaminą pagal galiojančius KA standartus. Testą stebėjusieji dalijasi savo įspūdžiais…
Aurelija Markevičienė: „Komisijos nariams svarbiausia buvo šunų gerovė“
„Tikriausiai normalu, kad bet koks egzaminas, prisistatymas prieš auditoriją ar savo įgūdžių demonstravimas kelia įtampą, ypač kai prisideda nežinojimas ir abejonės savo ar savo augintinio jėgomis“, – prieš prasidedant šunų testui, sakė būsimoji kaniterapijos savanorė Aurelija Markevičienė.
Ji neseniai susidomėjo šia veikla, Kaniterapijos asociacijos organizuotas terapinių šunų testas jai buvo visiškai nauja patirtis. Stebint testą, Aurelijai neteko nerimauti – su savo airių seteriu ji tik pradeda lankyti mokymus, ruošia augintinį edukacinei bei terapinei veiklai.
„Pamatyti šunų testą buvo labai naudinga dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, dabar jaučiuosi ramesnė, nes susipažinau su egzamino eiga, užduotimis, pamačiau, kaip ir ką vertina komisija. Įsitikinau, kad komisijos nariams svarbiausia yra šunų gerovė. Jautėsi pozityvi komisijos narių bei asistentų nuotaika šuns bei vedlio atžvilgiu, tai labai padėjo susikaupti egzamino dalyviams. Visi esame pajutę, kaip šuo jaučia šeimininko būseną. Norisi tikėti: testo metu bus lengviau nuraminti savo šunį, neperduoti jam savo streso…,– įspūdžiais dalijosi Aurelija.
Jos manymu, komisijos pastabos buvo itin konstruktyvios: „Stebėdama egzaminuojamus šunis, sužinojau tas sritis, kur reikėtų su savo šunimi padirbėti stipriau. Supratau, kad egzaminą įmanoma įveikti, dabar esu dar labiau motyvuota dirbti, dirbti, dirbti!“
Laura Kirvelytė-Vasiliauskė: „Supratau, kad kaniterapija – tai mokymasis visą gyvenimą“
Laura Kirvelytė-Vasiliauskė ne tik stebėjo šunų egzaminą, bet ir iš anksto užregistravo savo mopsų kalytę Bellą laikyti bandomąjį testą. Tokia galimybė buvo sudaryta visiems susidomėjusiems.
Sutalpinti savo įspūdžius į porą sakinių Laura neįstengė – jai ir mopsei Bellai tai buvo nauja patirtis.
„Mintis apie Bellą kaip terapinį šunį taip ir būtų likusi mintimi, jei vieną dieną mano akis nebūtų užkliuvusi už Kaniterapijos asociacijos skelbimo apie organizuojamą šunų testą. Kodėl nepabandžius? Bent jau sužinosiu, ar mano augintinė turi šiai veiklai tinkamų savybių. Pasidomėjau, kokie šunys dalyvauja kaniterapijoje – greta klasika tapusių auksaspalvių ar Labradoro retriverių puikavosi bigliai, samojedai ir kiti. Testo programą permečiau akimis, bet Bellos specialiai neruošiau. Ne, ne todėl, kad turėčiau studentišką svajonę kaip nors prasmukti – paprasčiausiai norėjau pasižiūrėti, ar mano mopsė tam tiktų.
Pirmoji užduotis – nepažįstamojo sutikimas ir pasisveikinimas – beveik be priekaištų, surenkame maksimalų kiekį taškų, o aš įgyju pasitikėjimo. Antroji užduotis – pasivaikščiojimas tarp kliūčių ir nepažįstamų žmonių. Bella užduotį atlieka geriau nei aš, nes iš jaudulio tai posūkius supainioju, tai pavadėlį įtempiu. Kita užduotis – šuns pasilikimas ir kvietimas pas save, po to vėl palikimas ir grįžimas pas šunį. Dresūros pamokėlėse tai buvo pati sudėtingiausia užduotis – augintinė nemėgsta manęs paleisti. Komandų kartojimų skaičius šįkart viršijo limitą, taškų negavome. Gavome „namų darbų“. Toliau – kito šuns toleravimas. Bella turėjo pasisveikinti ir pasivaikščioti greta įspūdingo auksaspalvio retriverio. Užduotį įvykdėme, bet akivaizdu: teks dažniau ieškoti aukštaūgių draugų, kad priprastų prie „milžiniškų“ kojų.
Kita užduotis – vedlio (manęs) nebuvimo toleravimas. Bellai ji sekėsi kur kas geriau, nei vedlio laukimo užduotis. Su maisto ėmimu pagal komandą sekėsi labai mopsiškai. Bella nepraleido progos pasigaudyti nemokamų kąsnelių, prireikė duoti daugiau nei leistina komandų – dar viena „namų užduotis“…
Paskutinė užduotis – reakcija į netikėtumus. Į barškančius ir cypiančius žaislus mano mopsė reagavo ramiai, užtat begarsių muilo burbulų ji bandė išvengti. Po to dar buvo kelios specialios užduotys – šuns jautrumo tikrinimas (lytėjimas), vedlio atribojimas ir pan.
Galiausiai sužinome rezultatus: Bella buvo arti pirmosios dalies testo išlaikymo ribos. Komisija padrąsina, kad mopsė turi potencialo tapti edukaciniu šunimi ir palinki imtis „namų darbų“. Kai juos įveiksim, ruošimės visoms terapinio egzamino užduotims.
Po bandomojo testo Bella iškeliavo namo, o aš likau stebėti tikrąjį testą. Pamačius tiksliai kaip laikrodukas šunų vykdomas užduotis, noras pamatyti tokią pat klusnią ir protingą savo Bellą tik sustiprėjo.
Tikiu, kad mums pavyks. Pirma, kaniterapijoje galima išnaudoti stipriąsias šuns savybes ir visapusiškai lavinti šunį. Tai lyg „mokymasis visą gyvenimą”, ir ne tik šuniui, bet ir vedliui. Antra, kaniterapijos užsiėmimai stiprina šuns ryšį su šeimininku, nes privalai dirbti kaip komanda. Tai savotiška terapija pačiam šuns vedliui. O jeigu mudvi su Bella galėsime padėti tiems, kam labiausiai to reikia, tai bus svajonių išsipildymas“.
Bandomąjį testą laikė mopsas ir lygiaplaukis retriveris – abu šunys pasirodė puikiai ir planuoja treniruotis toliau. Terapinio šuns egzaminą išlaikė Labradoro retriveriai HANSA PICOLA OLIMPO GRALIS ir BLACK VELVET MEDŽIOTOJŲ SVAJONĖ bei trumpaplaukis vengrų vižlas MELODIYA VETRA NIKA. 2016 m. sausio 30 d. išlaikytas egzaminas suteikė šiems šunims teisę vienerius metus dalyvauti edukacijos arba terapijos projektuose. Pasibaigus pažymėjimo galiojimui, egzaminą jie turės perlaikyti.