Kvietimas tapti studentų socialinės akcijos dalimi iš pradžių sukėlė šypseną. Tačiau dabar viskas atrodo kitaip…
Tą lapkričio 15-ąją, kai svečiavomės Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, vyko tradicinės Medikų dienos.
MeDi, arba Medikų dienos, universitete švenčiamos nuo 1783-ųjų metų. Ko gero, žodis „tradicinės“ čia nebetinka, greičiau – amžinos Medikų dienos! Tai viena seniausių Vilniaus universiteto švenčių, iki šiol išsaugojusi senąjį lotynišką vardą – Dies Medicorum.
Socialinės akcijos, diskusijos, naktinės orientacinės varžybos, SMVT mugė, protų mūšis bei kiti renginiai buvo suplanuoti dešimčiai dienų.
Studentams ši šventė svarbi, bet kaip mes, kaniterapijos atstovai, nors savo veiklose ir pabrėžiame sveikatinimą, reabilitaciją, švietimą, pritapsime ir kokią žinutę apie kaniterapiją perduosime būsimiesiems medikams? Šiek tiek nerimavome. Pasirodo, be reikalo…
Besiruošiant susitikimui su būsimaisiais medikais, dėliojant priemones ir tariantis, kaip per trumpą laiką apie kaniterapiją papasakoti kuo daugiau, Medikų dienų ir kaniterapijos ryšys palengva tapo aiškesnis – nebekilo abejonių dėl socialinės renginio prasmės: juk šunys yra socialiausi naminiai gyvūnai augintiniai, jiems būdinga empatija, jie vieni draugiškiausių gyvūnų.
Būtent todėl Daiva Kvedarienė studentų pažintį su kaniterapija pradėjo nuo pokalbio apie šunį bei „kaniterapijos mitų“ griovimo. Kad nebeliktų atstumo tarp jos ir studentų, kad jie įsitrauktų į diskusiją, kad pačioje susitikimo pradžioje pabrėžtume esminius dalykus.
Ar galima sakyti šuo terapeutas, keturkojis gydytojas? Ar kaniterapija gali išgydyti? Ar kaniterapija yra šuns glostymas, apkabinimas ir bet koks bendravimas su šunimi? Jei šuo išlaikė specialų egzaminą, ar jis bus puikus terapinis šuo? Tai tik dalis „mitų“, kuriuos begriaudami, radome bendrą kalbą su studentais. Tačiau neslėpsime: lengviausiai ir greičiausiai pirmosios pažinties barjerą įveikė ne kas nors kitas, o auksaspalvė retriverė Goja. Terapinis šuo, Sigridos Rupšytės Paleičikės augintinė.
„Goja labai pakėlė nuotaiką vien savo buvimu. Aišku, šuniukų niekada nebūna per daug, būtų buvę dar fainiau, jei būtų atėję keli šunys…”, – susižavėjimo terapiniu šunimi neslėpė Medicinos fakulteto studentė Goda Papaurėlytė.
Kviesdami į Medicinos fakultetą, Me Di organizatoriai turėjo ir „savanaudiškų kėslų“, bet Kaniterapijos asociacijos atstovės sako, kad dėl to tik smagiau. Studentų kvietimas atviras ir nuoširdus: „Nenumaldomai artėjant sesijai ir spaudžiant pirmajam šaltukui negali suvaldyti kylančio streso? O galbūt jauti, kaip po truputį krenta motyvacija, kuri dar rudens pradžioje, atrodė, padės nuversti kalnus? Ar nepastebimai tampi vis labiau abejingas tave supančiai aplinkai ir žmonėms? Ne bėda! Tavo emocine sveikata pasirūpins į Medikų dienas atvykstanti Kaniterapijos asociacija“.
Belieka tikėtis, jog bent dalį studentų norų Goja išpildė. Apie tai, pasibaigus pažintiniam susitikimui, kalbėjo pirmakursis Tomas Kaniauskas. Vaikinas prisipažino į kaniterapiją pažvelgęs visai kitomis akimis: „Teorinės dalies metu supratau, kas iš tiesų yra kaniterapija. Supratau: šuo yra „motyvatorius“ įvairiose veiklose, padedančiose žmonėms. Labai sujaudino rodytas vaizdo klipas apie terapinio šuns ir moters, sergančios cerebriniu paralyžiumi, santykį“.
Būsimoji gydytoja Modesta Ralytė atkreipė dėmesį, kaip vyko pats susitikimas, ji patikino nė nepajutusi, kaip jis prabėgo, nes viskas buvo naudinga: „Viskas vyko taip natūraliai, sudominant, atskleidžiant daug praktinių dalykų. Pats šuo ir jo sugebėjimai, aišku, buvo nepaprastas įdomumas ir gražumas!”.
DĖMESIO: terapinių šunų registras čia: https://www.kaniterapija.eu.