Obuolys. Grybas. Agurkas. Kaip iš šių žodžių gali atsirasti šuns vardas? Pasirodo, gali, jeigu į viską žiūrėsi kūrybiškai…
Lapkričio 9 dieną Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaiko raidos centre netrūko linksmo šurmulio.
Kas pirmiausia krito į akis, kai dvi elgesio ir emocijų sutrikimų turinčių vaikų grupelės (kiekviena atskirai) susitiko su terapiniu šunimi, auksaspalve retrivere Goja? Pagarba mažesniam ir silpnesniam už mus – šuniui. Patarimai, kur ir kaip galima glostyti šunį, kaip susipažinti ir bendrauti su šunimi – tokia buvo susitikimo pradžia.
Paglostyti Goją buvo galima susipažinus, pasisakius savo vardą – mokėti susitvardyti, būti mandagiam, išlaukti savo eilės. Tuo metu vaikai net nesuprato, kad yra skatinami kalbėtis su gyvūnu, atsiverti (dažnai vaikams, o ir suaugusiesiems, kalbinti gyvūną yra neįprasta). Šuo – lygiavertis. Šuo – draugas. Šuo dovanoja gėrį. Į užsiėmimą atėjęs šuo kviečia bendrauti ir atlikti užduotis. Iš šalies žiūrint, visiškai paprastas, bet šiems vaikams – prasmingas užduotis…
Psichiatrijos skyriaus Dienos stacionaro poskyrio socialinė darbuotoja Renata Kurlytė, pasibaigus užsiėmimams, stebėjosi: „Jie taip ilgai sukaupė dėmesį, juk šiaip jiems sunku susikoncentruoti, o šuns dėka čia pat, akyse, daug kas keitėsi. Vaikai ne tik sutelkė dėmesį, bet ilgai jį išlaikė, jiems viskas buvo įdomu“.
Renatos Kurlytės nuomone, vaikams buvo smagu jaustis svarbiems, ir tai „rodė“ ne tik šuo, bet ir specialiai jiems parengtos užduotys, mieli siurprizai. Užsiėmimą planavusios Joana ir Sigrida atsižvelgė ne tik į vaikų ar paauglių mąstymo ar elgsenos ypatumus, bet ir į šiems vaikams būdingus raidos sutrikimus.
„Susitikimas su Goja buvo toks šiltas, įtraukiantis. Visi patyrė gerų emocijų, nenuobodžiavo, nes užduotys ir aktyvumas buvo kaitaliojami, – vardijo socialinė darbuotoja. – Pabaigoje vaikai turėjo įveikti nedidelę estafetę, kad nebūtų liūdna išsiskirti su šunimi, ir tas vaikiškas juokas dar ilgai netilo. Daugeliui rūpėjo, kaip kam sekėsi, jie dalijosi įspūdžiais. Ir tai irgi yra svarbu“.
Terapinio šuns vedlė Sigrida Rupšytė-Paleičikė atkreipė dėmesį, kaip svarbu pasirengti kiekvienam užsiėmimui, bet tuo pačiu išlikti lanksčiam, nebijoti improvizuoti: „Vienam berniukui leidau pačiam vesti Goją ir jis priėmė iššūkį – juk kiekvienas, o ypač paauglystėje, nori būti pripažintas. Su Goja jis turėjo įveikti keletą kliūčių. Visi juos stebėjo. Kai kas garsiai komentavo, bet buvo aiškiai matyti: vaikinukas, nors jaudinosi, bet jautėsi svarbus. Manau, jo savivertė tik sustiprėjo“.
Šuns vedlė taip pat pabrėžė, kad užsiėmimą vedančio specialisto, vedlio ir šuns komandinis darbas yra planuojamas iš anksto, konsultuojamasi su specialistais. Jai pritarė ir užsiėmimą vedusi Joana Grygutis.
„Tokie susitikimai naudingi ir mums. Mums naudinga ne tik daugiau sužinoti apie susitikimo dalyvius, šiuo atveju – labai skirtingus raidos etapus išgyvenančius vaikus. Kiekviename susitikime ar terapiniame užsiėmime nemažai sužinome ir apie save: kaip reaguojam mes ir šuo, ką darom gerai, o ką – ne visai taip. Terapinį užsiėmimą mes kuriame kartu su užsiėmimo dalyviais ir stengiamės, kad pralaimėjusių čia nebūtų. Vienų pergalės gal didesnės, labiau matomos, kitų – mikroskopinio dydžio, bet juk tai vis tiek pergalės!“, – apie kaniterapijos užsiėmimus kalbėjo vaikų psichologė Joana Grygutis.