Terapinio šuns vedlys susitikimo arba užsiėmimo metu atsako ne tik už vaikų ar kitų asmenų, bet ir už terapinio šuns gerovę. Taigi, atsakomybė – dviguba!
Užsiėmimo pradžioje šunų vedliai supažindina susitikimo dalyvius (vaikus arba kt. asmenis) su saugiu elgesiu su gyvūnais ir gyvūno teisėmis. Paprastai žmonės puikiai įsimena ir greit išmoksta tinkamai bendrauti su šunimi: prisiartinti po vieną, ištiesti ir duoti šuniui apuostyti delną, elgtis ramiai, laikytis saugaus atstumo, neužgulti šuns, neatsitūpti tiesiai prieš šuns snukį, nekišti savo veido prie šuns snukio – nesukelti gyvūnui nereikalingos įtampos.
Jei vaikas ar kitas asmuo turi fizinę arba proto negalią, sunkiau arba iš viso nejuda, bendravimo su šunimi taisyklės turi būti dar labiau apgalvotos. Tai specifinis bendravimas, daug kas priklauso nuo komandos darbo, asmens negalios sunkumo, užsiėmimo pobūdžio.
Koks bebūtų užsiėmimo tikslas, tiesioginio kontakto su šunimi metu laikomasi taisyklės: su šunimi artimai bendrauja tik 1 asmuo! Taip pat visada akcentuojame, kad šuns „niurkymas“, o ypač, jeigu taip elgiasi vaikų grupė, nėra kaniterapija. Tai grubus gyvūno gerovės pažeidimas, neatsakingas elgesys. Kai prie vieno šuns susispiečia daug vaikų, terapinio šuns ir žmonių elgesio kontrolė tampa sudėtinga, o kartais ir neįmanoma.
Atsakingas šuns vedlys greičiau už visus kitus pastebi šuns savijautos pokyčius, „skaito“ šuns kūno kalbą. Taip pat jis pastebi ir pakitusią vaiko arba suaugusiojo emocinę ar fizinę būseną (kada kontakto su šunimi gana, kada jis gali būti intensyvesnis arba švelnesnis, atsargesnis). O kaip visa tai pastebėti, jei šunį yra užgulusi visa vaikų grupė?