Norint padėti skaitymo sutrikimų turinčiam vaikui, būtina specialistų pagalba, tam tikra metodika, specialios priemonės. Ar viena „specialiųjų priemonių“ galėtų būti terapinis šuo? Juk skaitymo sutrikimas – tai ne šiaip sutrikimas, kurį vieną dieną gali imti ir „ištaisyti“. Deja, šis sutrikimas, dar vadinamas disleksija, lydi žmogų visą gyvenimą…
„Visos priemonės, kurių besiimtume, tik iš dalies palengvina draugystę su raidėmis, labai svarbu disleksijos sutrikimą turintiems vaikams atrasti savo stipriąsias puses, nesusijusias su skaitymu“, – sako Dyslexia centro steigėja Jurgita Pocienė, šią vasarą Vilniuje suorganizavusi net dvi dienos stovyklų pamainas skaitymo sunkumų patiriantiems vaikams.
Dvi rugpjūčio savaites terapiniai šunys Gongas, Goja, Lu ir Kia kartu su savo vedlėmis Veslava Citovič – Rul, Joana Grygutis ir Sigrida Rupšyte – Paleičike pasikeisdamos lankė jaunuosius stovyklautojus ir su jais ne tik skaitė knygeles (vaikai nedidelėje lauko bibliotekėlėje patys pasirinkdavo norimą knygą), bet ir vedė įvairius edukacinius užsiėmimus su šunimis. Stovykla vyko Lietuvos aklųjų bibliotekoje ir jos sodelyje, talkinant bibliotekos specialistams.
Jurgita Pocienė pažymi, kad disleksijos sutrikimą turintiems vaikams labai svarbu atsipalaiduoti, atsikratyti įtampos, kai šie atsiverčia knygą ir pabando ją skaityti. Ji įsitikinusi, kad terapinis šuo šiuo atveju tapo išskirtiniu, nepaprastu pagalbininku, o gal tiksliau būtų sakyti – tarpininku tarp vaiko ir knygos.
„Gyvūnas nekritikuoja, netaiso, neskubina, o paprasčiausiai… klauso, kartais netgi užsnūsta. Visa skaitymo aplinka tokia rami, neįpareigojanti (improvizuota skaityklėlė buvo įrengta pavėsinėje po dideliu medžiu – Red.). Visa tai vaikui suteikia visišką nusiraminimą, atsipalaidavimą ir po truputį, mažais žingsneliais, stiprina jo pasitikėjimą“.
Paklausta, kodėl į vaikų stovyklos programą įtraukė terapinius šunis, galbūt galėjo pasirinkti bendravimą ir su kitais naminiais gyvūnais augintiniais, Jurgita Pocienė atsako: „Dienos stovykla – tai pirmiausia erdvė, kur susitinka būtent tokie vaikai – turintys skaitymo (disleksijos) sutrikimą. O mūsų užduotis buvo ne tik sudaryti įdomią programą, kad mažieji turiningai praleistų laiką, bet ir suteikti tam papildomą vertę. Norėjome, kad skaitymas bent per milimetrą priartėtų prie šių vaikų kasdienybės, kad nebekeltų tokios didelės įtampos, suteiktų malonumą, o tam labiausiai ir tiko terapiniai šunys“.
Dyslexia centro steigėja džiaugiasi, kad terapinėms veikloms parengti, specialius egzaminus išlaikę terapiniai šunys tapo tuo nuostabiu motyvu, dėl kurio vaikai skaitė noriai. Draugiško, mielo šuns dalyvavimas skaitymo ir kituose užsiėmimuose (vaikai atliko įdomias užduotis su šunimis, kalbėjosi apie šunų poreikius, gerovę ir kt.) tapo labai reikšmingu dalyku ir, pasak stovyklos organizatorės, netikėtu atradimu.
„Viena mamytė pasakojo, kad jos vaikas, kai įprastai skaitydavo namuose, niekada negalėdavo papasakoti, ką perskaitė, tačiau grįžęs namo po užsiėmimo su šunimi, pats savo noru papasakojo, ką skaitė šuniukui, – stebėjosi Jurgita Pocienė. – Tai didelė vertybė, nes pats skaitymas šiems vaikams tikrai sukelia didelę įtampą, o šuo vien savo buvimu tą įtampą „eliminavo“! Skaitymo užsiėmimų vaikai laukė kiekvieną dieną, jiems tai buvo viena nuostabiausių patirčių, nors ir vaikai, ir tėvai, ir mes, organizatoriai, supratome: tai nebuvo vien pramoga“.
Dyslexia centro ir Kaniterapijos asociacijos nuotr.