Kaniterapijos kursuose lektorė Hanna Wojciechowska mus mokė daugelio dalykų. Ji kalbėjo ne vien apie prisirišimą prie šuns, bet ir apie paciento ruošimą išsiskyrimui su terapiniu šunimi. Patarė, kaip elgtis, kad vaikas nepatirtų sukrėtimo pasibaigus susitikimams, laikinai nutraukus užsiėmimus dėl šuns ligos arba kalyčių rujos metu…
„Mums pasisekė, nes Gojos ruja iš dalies sutapo su vaikų atostogomis mokykloje. Netrukus mes vėl grįšime ir tęsime užsiėmimus. Artėjant kalytės rujai buvau parengusi trumpą pasakojimą apie Gojos nuotykius miške (atsižvelgiau į vaiką mokančios pedagogės pageidavimus dėl tam tikrų žodžių bei paties jų pateikimo).
Berniukas, su kuriuo dirbame, turėjo mano pasakojimo žodžius sudėlioti pats. Jis protingas vaikas, nors ir turi tam tikrų raidos sutrikimų. Jo mama sakė, kad „tą eilėraštį“ (pasakojimas apie nuotykius ėmė ir kažkaip susirimavo) jis prisimena iki šiol. Pasakojimo pabaigoje įterpiau porą jo mėgstamų detalių (Goja atvažiavo su „Opel“, tuo metu lijo).
Vėliau vykusioje pamokoje, kurioje jau nebuvo Gojos, prie to paties pasakojimo prisidėjo dar du nauji žodžiai. Jiedu su mokytoja pakartojo senuosius žodžius ir pridėjo dar du naujus. O Goja buvo „išvykusi aplankyti giminaičių“.
Maniau, kad viskas tuo ir baigsis, prasidės vaikų atostogos, bet prieš porą dienų berniuko mama man atsiuntė nuotrauką, kurioje jo nupieštas piešinys ir laiškas Gojai. Turint omenyje, kaip jam sudėtinga laikyti pieštuką rankoje… Be to, J raidės jis neskyrė nuo I, o štai piešinyje Gojos vardą užrašė be klaidų – su J raide.
Tada sukūriau jam dar vieną pasakojimą – pagal tuos pačius principus, kai pasakojimo žodžius jis turės susidėlioti pats.
Kad jam patinka pasakojimai, sužinojau būtent iš mamos. Nebūčiau pastebėjusi tokios vaiko motyvacijos, jeigu ne mama. Berniuko galimybės bendrauti gana ribotos, jo stipriausia teigiama reakcija yra liuks parodymas ir veido išraiškos.
Darbas su šiuo berniuku yra visos komandos sėkmė – tiek mokytojos, tiek šuns, tiek tėvų. Manau, kad kaniterapijoje labai svarbus yra tėvų įsitraukimas. Akivaizdu: vaikas toks imlus tikrai ne be mamos indėlio…
Užsiėmimuose su terapiniu šunimi – daugybė atradimų ir mums patiems. Aš tikrai nesitikėjau, kad terapija su šunimi tęsis ir tada, kai pats mano šuo bus trumpam „išvykęs“.
Sigrida Rupšytė-Paleičikė
Nuotraukoje – terapinio šuns Gojos atsakymas laišką jai atsiuntusiam berniukui. Tai šuns „pasakojimas“ apie savo nuotykius, vaikas šį pasakojimą turės „išsilukštenti“ pats.