2010 m. lapkričio 28 dieną Lietuvos kinologų draugija kartu su Lietuvos niūfaundlendų ir landsyrų mėgėjų klubu suorganizavo pirmąjį kaniterapijos seminarą. Iki to laiko panašių seminarų Lietuvoje nebūta. Seminaras buvo nemokamas, jį finansavo Lietuvos kinologų draugija.
Seminarą vedė kaimyninės Latvijos kaniterapeutai, turintys I laipsnio kaniterapijos asistentų licencijas, kurias jie įgijo Lenkijoje. Šioje šalyje kaniterapijos įstatyminė bazė jau sureguliuota, juridiškai įteisinta ir kaniterapeuto profesija.
LKD patalpose Vilniuje vykusiame seminare dalyvavo ne tik šunų augintojai, kinologai, bet ir pedagogai, psichologai, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro atstovai.
Kaniterapijos asistentė rygietė Inguna Tihomirova pirmiausia supažindino seminaro dalyvius su kaniterapijos abėcėle. Papasakojo, kiek daug teko nuveikti supažindinant visuomenę su pačia kaniterapijos idėja, formuojant pozityvų požiūrį į neįprastą sveikatinimo būdą.
Kaip ir kolegos Lenkijoje, latviai pirmiausia pradėjo nuo paprastų susitikimų, nuo edukacinių užsiėmimų vaikų ugdymo įstaigose – toks yra visuotinai priimtas pirmasis laiptelis kaniterapijos link.
Iš Daugpilio atvykusi Latgalijos šunų mylėtojų klubo prezidentė, kaniterapijos asistentė Antonina Nackeviča su savo kolegomis pademonstravo, kaip šuo ir jo vedlys taisyklingai turi užmegzti pirmąjį kontaktą su vaiku, kaip vaiką supažindinti su šunimi. Papasakojo, kaip turi būti pasirengęs ir kokius mokymus baigęs šuns vedlys ir šuo. Aiškino, koks šuo tinka terapijos seansams: draugiškas, mylintis žmones ir gyvūnus, klusnus, pakantus, lengvai valdomas, patrauklios išvaizdos.
„Dirbti su emocinių ar kitokių sutrikimų turinčiais vaikais yra didelė atsakomybė. Šiam darbui tinka ne bet koks šuo, o tik išlaikęs specialius egzaminus, paženklintas poodine mikroschema, turintis terapinio šuns pažymėjimą“,– pabrėžė A.Nackeviča.
Latvijos kaniterapeutų nuomone, svarbu glaudžiai bendradarbiauti su vaikų ugdymo bei gydymo įstaigomis, pasitikėti vieni kitais. Terapinis darbas su šunimi neįmanomas be savo srities specialistų (psichologų, medikų, socialinių darbuotojų), kurie iš anksto numato reabilitacijos tikslus ir būdus. Kaniterapija yra komandinis darbas.
Pasak lektorių, galima dirbti ir su 2 vaikais bei 2 šunimis, užsiėmimų metu šunys keičiami tarpusavyje, bet apskritai terapinis šuo negali dirbti ilgai. Tai sunkus fizinis bei emocinis krūvis gyvūnui, vedliui ir pacientui. Terapinį šunį seansų metu gali liesti tik pacientas, pašaliniai žmonės jo neturėtų liesti, nes paciento prisilietimai yra visiškai kitokie – gyvūnas tai jaučia. Tarp šuns ir paciento turi užsimegzti artimas ryšys, atsirasti atitinkamos vibracijos, kurias jaustų tik jie.
Į klausimą, kada pradėti šuniuką ruošti terapijai, I.Tihomirova atsakė trumpai: „Nuo pirmųjų gyvenimo dienų“. Tinkamus šunis atrinkti padeda specialūs testai. Iš veislių labiausiai šiai veiklai tinka karaliaus Karolio spanieliai, auksaspalviai retriveriai, koliai, šelčiai, niūfaundlendai. Latvijos kaniterapeutės į seminarą buvo atsivežusios kolį, niūfaundlendą, mopsą, samojedą, pudelį, vokiečių aviganį (šunims 4-6 metai).
Seminaro vedėjos parodė konkrečių pratimų, kuriuos su savo šunimis atlieka Rygos specializuotame vaikų darželyje su psichinę negalią turinčiais vaikais. Pratimus „savo kailiu“ išbandė seminaro dalyviai, o lektorės pabrėžė atsakomybę ir saugumą. Latvijos kaniterapeutės taip pat pademonstravo terapinių bei edukacinių užsiėmimų su šunimis nuotraukų, atsakė į klausimus.
Aurelijos Staskevičienės informacija ir nuotr.