Gruodžio 19-20 d. pakvietėme savo draugus – Lietuvos žmonių su negalia sąjungos Dienos centro žmones į Litexpo parodų rūmus, kur vyko tarptautinės šunų parodos. Pusdienį parodoje praleidę mūsų svečiai galbūt pavargo fiziškai, tačiau bendravimas su šunimis, o ypač su auksaspalviu retriveriu Grotu, jiems suteikė daug malonių išgyvenimų ir patirties.
Dienos centro darbuotoja žurnalistė Rūta Drąsutytė-Čepienė pasakojo, kad Vidmantas šunų parodoje buvo su mama ir tėčiu, nes vienas nevaikšto – neįveikia savo baimių paslysti, pargriūti: „Anksčiau būdavo sunku Vidmantą įkalbėti kur nors išeiti į viešumą. Bet šį kartą pats rodė iniciatyvą: skambino, prašė kvietimų… Ir jo mama taip pat norėjo apsilankyti tokiame neįprastame renginyje – važiavo per visą Vilnių į Dienos centrą kvietimų pasiimti. Po apsilankymo parodoje skambino ir dėkojo net susigraudinę – taip jiems patiko“.
Pasak R.Drąsutytės-Čepienės, Vidmantas džiaugiasi, kad po susitikimo su Labradoro retrivere Amber, kai ši su kaniterapijos asistentais buvo atvykusi į Dienos centrą, jis nebe taip dirgliai ir jautriai reaguoja į šunų lojimą, kaip būdavo anksčiau. Rodos, tai tokie maži pokyčiai, bet vis dėlto – pokyčiai!
„Aš pirmą kartą iš savo rankų padaviau skanėstą dideliam šuniui. Seniau bijodavau, bet Aurelijos merginos mane padrąsino, tai net ranka nesudrebėjo. Buvo taip gera, kad net įsitempę raumenys atsipalaidavo…“, – šunų parodos įspūdžiais dalijosi Audrutė.
O Rima sakė: „Esu veterinarė, be proto myliu šunis. Parodoje retų šunų veislių buvo nedaug, norėjosi daugiau pamatyti. Ypač patiko stebėti, kaip šunelius ruošia pasirodymui. Žmonės tokios ištvermės neturi kaip šunys – jie visi buvo kantrūs kerpami, šukuojami. Buvau ir šeštadienį, ir sekmadienį, tačiau labiau patiko apsilankymas sekmadienį, nes buvo mažiau žmonių. Šeštadienį buvau su mažamete anūke, reikėjo brautis per žmones, kad ji ką nors pamatytų, vaikas greit pavargo. Todėl sekmadienį ėjau viena ir tikrai nepasigailėjau“.
„Bijau, kad Dienos centro lankytojai nesusipeštų dėl jūsų terapinių šunų, – juokavo R.Drąsutytė-Čepienė. – Bet nieko tokio, jie kartais draugiškai savam būry pasipeša kaip vaikai. Tačiau greitai susitaiko ir priima visai teisingus sprendimus“.
Susiję straipsniai: https://www.kaniterapija.eu/?p=1084
Aistės Matiukaitės nuotr.