Praėjusių metų gruodžio 21 d. Lietuvos kinologų draugija organizavo tarptautinę kinologinio švietimo konferenciją, kurioje dalyvavo ir Kaniterapijos asociacijos nariai. Tarp konferencijos pranešėjų buvo Jungtinės Karalystės Gyvūnų elgsenos specialistų asociacijos narys Jim Stephens. Konferencija pasibaigė, tačiau draugystė tęsiasi. Gyvūnų elgsenos specialistas J.Stephens – apie tai, kokią žinutę siunčiame visuomenei, fotografuodami šunis ir vaikus.
Neseniai Airijos kinologų klubas paskelbė fotografijų konkursą ir sulaukė daugybės įvairiausių nuotraukų. Idėja buvo puiki, tačiau atvėrė ir piktžaizdę. Turbūt stebitės: kas gali būti meiliau už vaiko veidelį, prisiglaudusį prie mielo kudliaus? Deja, daugelis fotografijų „kalbėjo“ ką kita…
Šis konkursas paskatino šunų elgsenos specialistus atidžiau pasidomėti, kaip fotografuojami šunys ir vaikai.
Kad ne viskas gerai, įsitikini, vos panaršęs internete, kuomet paieška „išmeta“ milijonus žavingų vaikučių ir šunų nuotraukų. Atsidaręs savo socialinę paskyrą, taip pat rasi pluoštą prašymų „palaikinti” vaikučių ir šuniukų nuotraukas.
Lankytojų komentarai po nuotraukomis lūžta epitetais ir metaforomis, tačiau vaizdas dažnai verčia susigūžti.
Labai dažnai tos nuotraukos siunčia klaidingą žinutę visuomenei, nes dauguma nufotografuotų vaikų tuo metu patiria realų pavojų. Aišku viena: fotografai nesupranta, ką „sako“ šunys.
Šunys bendrauja balsu, uosle, kūno kalba. Pastaroji yra pati svarbiausia. Būtent kūno kalba mums pasako viską ir leidžia laiku atsitraukti, reaguoti į situaciją.
O „skaityti“ reikia visus šuns siunčiamus ženklus ir nesiriboti vien uodega! Uodegą vizginantis šuo yra įkandęs ne vienam, nes vizganti uodega ne visada reiškia draugiškumą. Uodegos padėtis kartu su kitais šuns siunčiamais signalais – ausų padėtis, kūno laikysena, žvilgsnis (kontakto vengimas, įdėmus žvilgsnis/spoksojimas, matyti akies baltymas) rodo emocinę šuns būklę.
Deja, daugelis vaikų (taip pat ir suaugusiųjų) neperskaito šuns siunčiamų signalų. Užtat vėliau ir tenka skaityti liūdnąją apkandžiojimo statistiką…
Airijoje per metus vidutiniškai registruojama per 140 šunų įkandimų atvejų, iš kurių daugiau nei 100 yra vaikai iki 10 metų amžiaus.
Statistika rodo, jog 70 proc. apkandžiotų vaikų – berniukai iki 10 metų, daugiausia įkandimų medikai registruoja vasarą. Taip pat nustatyta, jog vaikus dažniausiai apkandžioja šeimos šunys, ir tai įvyksta staiga pažadinus miegantį šunį, artinantis prie šuns, kai šis ėda, arba klaidingai supratus šuns prašymą palikti jį ramybėje.
Pažiūrėkite į virtualiojoje erdvėje publikuojamas šunų ir vaikų nuotraukas. Daugelyje nuotraukų jūs pamatysite pavojingoje situacijoje atsidūrusios vaikai ir aiškias šunų reakcijas. Net jeigu nuotrauka – tik sustabdyta akimirka, šuns kūno kalba vis tiek rodo emocinę būseną.
Gali nieko blogo nenutikti, tačiau nepamirškite: šuo nuolat mokosi. Kitąkart jis gali „nebesiųsti“ žinutės – gyvūnui atrodys, kad tų žinučių mes vis tiek neskaitome!
Beliks skėsčioti rankomis: neva šuo įkando be jokios priežasties, nors tikroji priežastis – neperskaityta šuns kūno kalba.
Kaip elgtis? Nesidalyti netinkamomis nuotraukomis, neklaidinti vaikų, tėvų ir visuomenės ir, svarbiausia, išmokti skaityti šuns kūno kalbą.
Viešinkite ir dalinkitės nuotraukomis, kur vaikai ir šunys atsipalaidavę ir nepažeidžia vieni kitų erdvės. Ugdykite vaikų atsakomybę – mokykite pagarbaus, tinkamo bendravimo su šunimis.
O kaip vis dėlto fotografuoti vaikus ir šunis?
Tarp vaiko ir šuns nuotraukoje turi būti nors nedidelis atstumas. Vaikas ir šuo neturi spoksoti vienas kitam į akis, geriau tegul abu žiūri į fotoaparatą. Nuotrauką reikia padaryti greitai, kol pozuoti neatsibodo nei vaikui, nei šuniui. Fotografuokite natūralias, o ne dirbtinai sukurtas situacijas. Neleiskite vaikui arba kūdikiui gultis, sėsti ant šuns, kitaip kaip nors jį varginti.
Tik faktai: Lietuvos Visuomenės sveikatos centrų duomenimis, kasmet daugiau nei 5000 žmonių nukenčia nuo naminių gyvūnų įkandimų, o 25 proc. aukų yra vaikai iki 15 metų. 60 proc. apkandžiojusių šunų yra pažįstami, iš artimiausios žmonių aplinkos.
Guodos Kavaliauskaitės nuotr.
Susiję straipsniai:
https://www.kaniterapija.eu/?p=1202
https://www.kaniterapija.eu/?p=1224