Nors Trakų bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje Birutės gatvėje su Goja dirbome tris mėnesius, o centriniuose rūmuose lankomės antrąkart, jausmai, žengiant pro bibliotekos duris, intensyvėja.
Pirmiausia, Kalėdos – vaikai ištroškę stebuklų. O ir auditorija šįkart daug gausesnė: vaikai, tėvai, seneliai… Goja į pastatą žengia tarytum gerai žinodama, kur eina, – ji eina pas žmones, kaipgi kitaip.
Bibliotekos darbuotojos ją pasitinka atvirais glėbiais: „Kaip aš pasiilgau šito šuns!“, – liejasi emocijos. Ir išties – nesimatėme pusmetį.
Niekur, jokioje kitoje įstaigoje, nesu sutinkama taip šiltai, kaip eidama su Goja. O šįkart, po keleto mėnesių nesimatymo, jaudinuosi: kad tik viskas pavyktų.
Svetainėje būrys vaikų sutūpę ant „pufų“, knygą jiems skaito televizijos laidų vedėja Loreta Sungailienė. Įeidamos prikaustome vaikų žvilgsnius. Bet ne, jie nemeta visko ir nebėga paglostyti Gojos, nes žino: Goja labai mėgsta klausytis istorijų, o išklausiusi „pakomentuoja“, „pasako“ savo nuomonę.
Lyg „tyčia“ dvi skaitomos istorijos – apie neklusnius šunis. „Ar tikrai Marlis yra blogas šuo, gal jam tik reikia pasimokyti gerų manierų?“, – klausiu Gojos. „Taip“, – atsako ji. Vaikai nustebę… Vėl skaitome, vėl atliekame kai ką įdomaus ir prikaustome visų dėmesį. Paskui – ir vėl knyga.
Trakų bibliotekos Vaikų literatūros skyrius – ypatinga vieta. Čia visada jauti, ką reiškia kultūra plačiąja šio žodžio prasme. Čia dera knygos, naujos idėjos, nepaprastai nuoširdūs ir energingi darbuotojai (linkėjimai Daliai!), puikiai jaučiantys vaikus, ir vaikai, kurių akys žibėjo ir žiba ne tik šią Kalėdų šventės popietę.
Terapinio šuns Gojos vedlė Sigrida Rupšytė – Paleičikė