Skaitymas su šunimi: ar visada pavyksta?

Klausti, kokia nauda iš skaitymo, būtų absurdiška. Juk niekas nesiginčys, kad skaitydami įgyjame naujų žinių, mokomės, prasmingai praleidžiame laiką. O mūsų vaikai, pažindami raides ir dėliodami pirmuosius žodžius, žengia kone milžiniškus savo raidos žingsnius. Skaitydami jie ne tik pažįsta pasaulį, bet turtina žodyną, patiria naujų dalykų – išvardyti gėrybes, kurias dovanoja knygos, užtruktų ilgai. Tačiau kartais vaikai patiria skaitymo sunkumų ir, net puikiai pažindami raides, niekaip neįmena skaitymo mįslės…

Sofija skaito

Bibliotekų ir Kaniterapijos asociacijos „suokalbis“

Skaitymas su šunimi – viena atspėtų mįslių, kuri padeda vaikams įveikti skaitymo sunkumus. Pagal tarptautinę praktiką, tokie skaitymai dažniausia organizuojami viešosiose bibliotekose, įrengus jaukų skaitymo kampelį. Prieš keletą metų, perėmusi Estijos kolegų patirtį, skaitymo užsiėmimus su šunimis pradėjo ir Kaniterapijos asociacija. Iš karto buvo nuspręsta: projekte dalyvaus tik specialų egzaminą išlaikę, galiojantį pažymėjimą turintys šunys bei specialius mokymus baigę šunų vedliai.

Skaitymas su šunimi turi aiškią struktūrą, metodiką, trukmę, nekintamą grafiką, taip pat pageidautina, kad ir šuo būtų tas pats, nes vaikai jį pamilsta, dėl jo ateina į biblioteką skaityti.

Skaitymai su šunimi pirmiausia buvo pradėti organizuoti Trakų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje, o šiuo metu nuolat vyksta Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. Epizodiški skaitymai, arba susitikimai su jaunaisiais skaitytojais, vyko Kauno, Elektrėnų, Vievio bei kitose bibliotekose.

Ir nors tai nėra tikroji kaniterapija, o vaiko raidos ar kitokių sutrikimų čia niekas negydo ir tokių ketinimų nė neturi, vis dėlto tenka pripažinti: bibliotekų ir Kaniterapijos asociacijos „suokalbis“ yra labai vertingas!

Mona su Gongu

Būti už durų, kai tavo vaikas dėlioja žodžius šuniui

„Prieš metus apie projektą „Skaitymas su šunimi“ nežinojau nieko, kol vieną dieną Facebook’e pamačiau pažįstamos psichologės įrašą apie įvadinį užsiėmimą, į kurį galėjome ateiti, pasižiūrėti, susipažinti. Pirmoji mintis buvo: net žinodama, jog Sofija bijo šunų, turiu su ja nueiti ir pamėginti“, – pasakojo vilnietė Indrė, dešimties metų Sofijos mama.

Apie dukros ir savo patirtį moteris kalba atvirai: „Mūsų dukra Sofija turi autizmo diagnozę. Visi, kas su ja susipažįsta, ieško, iš kur daktarai „pamatė“ tą autizmą? Juk ji nuostabus, bendraujantis vaikas, su nuolat veide šviečiančia šypsena ir taika akyse. Tačiau Sofijos bėda ne išorėje…

Jos kalba stipriai sutrikusi. Logopedai dar vis neranda stebuklingojo raktelio, kuris padėtų mūsų dukrai rišliai kalbėti. Viena logopedė, kai dukrytei buvo šešeri, pradėjo ją paprasčiausiai mokyti skaityti. Tikėjomės, jog skaitymas padės jai suprasti kalbą ir pradėti rišliau kalbėti. Deja, raides pažinusi, žodžius pradėjusi dėlioti, ji vis tiek nemėgo skaityti. Nes tai privaloma, tai mokslai, tai reikalavimai, tai klaidos ir tai neišvengiami taisymai, o ten, kur taisymai – akivaizdu: AŠ netobula!

Knygas ji atmetė iš baimės klysti (Prisipažįstu, čia ir mano, kaip mamos, klaida. Kažkas perspausta, kažkas neįtvirtinta: „Sofija, aš tave ir tokią, klystančią, dievinu…“).

Sofijos pavaasrisReikėjo dukrelę kažkaip kitaip sudominti skaitymu, taigi, radę žinutę apie skaitymą su šunimi, nusprendėm pamėginti. Kaip ir tikėjausi, Sofija pirmąjį užsiėmimą (įvadinis susitikimas bibliotekoje vyksta su tėvais – Red.) nesiartino prie šunų. Buvo matyti, kad prisibijo, saugosi, bet labiau – bando užsitikrinti savo išskirtinumą per baimę: bijosiu – manimi rūpinsis labiau!

Sofija pasakė griežtą NE skaitymui su šunimi. Bet aš juk mama, nenuleidžianti rankų.

Mona (terapinis šuo, lygiaplaukė retriverė – Red.) buvo žaisminga, lindo „bučiuotis“, kvietė džiaugtis, kas Sofiją tikrai gąsdino. Patarus Monos vedlei Rasai, pasirinkome ramesnį ir lėtesnį Gongą (terapinis šuo, auksaspalvis retriveris – Red.). Įtikinau dukrą, kad ji tik pamėgins.

Gongas gulėjo ramus ir leido skaityti taip, kaip mūsų dukra sugeba ir nori. Po to karto Sofija sutiko kiekvieną savaitę eiti į biblioteką skaityti šuniui.

Ir tai buvo dviguba terapija! Ji įsidrąsino skaityti, net nesuprasdama, ką skaito, be to, nustojo bijoti šunų.

Paskutinius tris mėnesius ji jau skaitė linksmajai „bučiuoklei“ Monai.
Knygas skaitė pačias įvairiausias. Neleisdavau rinktis, nes jeigu rinkdavosi, tai būdavo kūdikių knygelės, kur viename puslapyje – du žodžiai arba daugybė dėmesį blaškančių paveikslėlių. Aptarinėti knygelių turinio negalėjome dėl labai paprastos, o gal – nepaprastos priežasties – ji nesupranta, ką skaito!

Sofija parodoje

Toks jos sutrikimas – Sofija nesuvokia kalbos! Tačiau dukra skaito gerai, tuo labai džiaugiamės ir dabar jau galime mokyti ją suprasti, ką skaito.

Koks jausmas būti už durų, kai tavo vaikas dėlioja žodžius… šuniui? Man visiškai ramu. Yra dalykų, kuriuos aš galiu kontroliuoti, tuomet ir kontroliuoju, bet kai tai nepriklauso nuo manęs ir to imasi specialistas – leidžiu vykti vyksmui.

Kai ji skaitydavo, prieš laukdama savo eilės, buvau ta „negeroji“ mama, įlindusi į savo telefoną. Bet tik todėl, kad tylėčiau ir, gink Dieve, nesugadinčiau savo pastabomis šuniukų darbo“.

Baigdama savo pasakojimą, Sofijos mama pasidžiaugė,  kad dukra lanko dailės užsiėmimus ir kad dailėje ji visa: „Ten jos nuostabusis pasaulis, tik per piešimą ji išreiškia savo mintis ir tik per piešinius matau, kokio gilumo yra mano vaikas. Todėl tikiu, kad dukra dar išmokys mus labai daug gyvenimo tiesų“.

sofijos piesiniai

Skaityti „mokė“ terapiniai šunys Gongas ir Mona

Įdomu sužinoti, ką apie skaitymą su Sofija galvoja terapinio šuns Monos savininkė Rasa Kardaitė – Vėlyvienė.

„Išsigandusi mergaitė, atėjusi į įvadinį susitikimą, – toks buvo pirmasis Rasos įspūdis, pamačius Sofiją. – Jai buvo baisus juodas šuo, labiau rodė susidomėjimą Gongu. Glaudėsi prie mamos – ieškojo palaikymo ir padrąsinimo. Vis dėlto vėliau Sofija atėjo skaityti. Su šunimi pasisveikindavo santūriai ir kukliai įsitaisydavo toliau nuo Monos. Nepamenu, kada, tačiau po kurio laiko ji numetė skanėstą Monai ir sutiko, kad ši būtų arčiau. Nusišypsojo, kai šuo uždėjo leteną ant knygos, lyg ragindama, pažiūrėk, mes galime draugauti, kol tu skaitysi… Sofija buvo laiminga. Besibaigiant rudens skaitymams, ji jau buvo besišypsanti, laisva ir atsipalaidavusi, laukė pirmadienių ir be galo džiaugėsi, kai skanėstą Monai pati padavė iš saujos. Nebereikėjo klausti, kur turi būti Mona skaitymo metu. Vienareikšmiškai: tik šalia!“.

Terapinio šuns Gongo vedlė Veslava Citovič – Rul atkreipė dėmesį, kad iš pradžių Sofija pasisveikindavo tik su ja, o su Gongu išdrįso pasilabinti tik po keleto užsiėmimų. „Šiemet sutikau ją bibliotekos koridoriuje besišypsančią, iš tolo mojančią: „Labas, Gongai!“ Tą akimirką net šiurpuliukai per nugarą nuėjo. Nuostabu matyti ir jausti: Sofija pasitiki savimi ir aplinka, turi daug daugiau drąsos ir, svarbiausia bei vertingiausia, – turi daug daugiau noro bendrauti.“

Sofijos mamos Indrės Voicechovičienės nuotraukose – 1. dukra laukia skaitymo pačioje bibliotekoje; 2. romantiškas dukros portretas; 3. atvykus į užsiėmimus, proga aplankyti bibliotekoje vykstančias parodas ir renginius; 4. Sofijai labai patinka kurti erdvinius piešinius.

Guodos Kavaliauskaitės nuotraukoje – Sofijos „mokytojai“, terapiniai šunys Mona ir Gongas.