VU Filosofijos fakulteto absolventai Eglė Paplauskaitė, Justinas Pladas ir Donata Petružytė, baigdami socialinio darbo studijas, parengė ir sėkmingai apgynė bakalauro darbą „Kontakto su šunimis panaudojimas vykstant socialinės pagalbos procesui“.
Kas ir kodėl paskatino imtis gana neįprastos bakalauro darbo temos, www.kaniterapija.eu paklausė Eglės Paplauskaitės.
„Šunis, kaip ir kitus prijaukintus ir laukinius gyvūnus, myliu nuo vaikystės. Tik atsiradus galimybei, iš prieglaudos pasiėmiau katytę ir tikrai jaučiau, kaip ji man padėjo įveikti sunkiausius gyvenimo mėnesius. Tuo metu studijavau Vilniaus universitete filosofiją. Bėgant laikui, pakeičiau studijų kryptį – iš filosofijos perėjau į socialinį darbą. Aktyviai įsitraukiau į savanorystę gyvūnų globos organizacijose, ėmiausi laikinai globoti šunis ir kates. Skirtingos gyvūnų asmenybės ir galimybė stebėti bei dalyvauti gyvūnų reabilitacijoje paskatino giliau domėtis zoopsichologija, ypač smulkiųjų naminių gyvūnų psichologija, įvairiais žmogaus ir gyvūno ryšio aspektais. Kai pasilikau vieną laikinai globotą šunelį, belgų aviganio malinua mišrūnę, buvo labai įdomu praktiškai pamatyti poveikį, kurį vien buvimas šalia šuns daro žmonėms. Baigiau studijas ir šiuo metu jau dirbu pagal specialybę (socialinis darbas – Red.). Tikslinė grupė, su kuria dirbu, iš globos namų išėję/tuoj išeisiantys 16-20 metų jaunuoliai. Kartais į darbą – savarankiško gyvenimo namus – atsivedu šunį. Be abejo, terapija mes neužsiimame, bet visada galiu stebėti, kaip gyvūno buvimas su visais kartu teigiamai veikia visos jaunuolių grupės dinamiką, sušildo bendrą atmosferą, atskleidžia gerąsias jaunuolių savybes“, – apie darbo temos pasirinkimą papasakojo E.Paplauskaitė.
„Kontakto su šunimis panaudojimas vykstant socialinės pagalbos procesui“, darbo ištrauka:
„Įtraukti šunis į profesionalios socialinės pagalbos organizavimą galima siekiant įvairių tikslų. Pirmiausia, galima šiuos gyvūnus panaudoti kaip instrumentus emociniam klimatui reguliuoti. Paprasčiausiai tereikia leisti šunims būti tose patalpose, kur lankosi klientai ir yra teikiamos paslaugos.
Tai gali padaryti pagalbos procesą patrauklesnį, labiau atpalaiduojantį, motyvuojantį.
Šunys gali būti panaudojami ūmių krizių poveikiui amortizuoti: ištikus tokioms krizėms kaip kad Bostono sprogdinimai (JAV) ar žmonių šaudymai, pirmas dalykas, kurio žmonės prašo, yra terapiniai šunys.
Specialiai parengtas šuo taip pat padeda palaikyti emocinį komfortą pakliuvus į ilgalaikes stresą ir nemalonius išgyvenimus keliančias situacijas: aš buvau ligoninėje, onkologinėje ligoninėje Jeruzalėje, kur vykdoma terapijos panaudojant kontaktą su gyvūnu programa pačios ligoninės patalpose. Vaikai, prijungti prie dializės aparatų, kai reikia išsėdėti nuo trijų iki keturių valandų, gali turėti šalia savęs šunį… (…)
Antra, didesnis šuns įtraukimas į socialinės pagalbos procesą padeda greičiau sukurti pasitikėjimo ryšį tarp kliento ir socialinio darbuotojo, padeda lengviau įveikti kultūrinius, socialinės, lyties, amžiaus, gyvenimiškos patirties skirtumų keliamus barjerus ir atsiverti.
Pats naminių gyvūnų buvimas pagalbos proceso metu stimuliuoja bendravimą ir mažina stresą aptariant skaudžias temas su klientais, kurie patiria socialinę atskirtį, izoliaciją ir yra praradę socialinius įgūdžius, būtinus integruotis į visuomenę… (…).
Socialiniams darbuotojams pravartu žinoti, kad šuns dalyvavimas pagalbos procese gali padėti ir kitiems pagalbos specialistams užmegzti su klientais santykius ir įgyti tarpusavio pasitikėjimą. (…).
Trečia, kliento ir šuns tarpusavio sąveika gali pateikti informacijos apie klientą. Specialistas gali stebėti, kaip skirtingi klientai bendrauja su šunimi, kokias emocijas kontaktas su gyvūnu provokuoja, kaip pats šuo reaguoja į kliento verbalinę ir neverbalinę komunikaciją.(…)
Aktyvesnis šuns įtraukimas į pagalbos procesą (žaidimas, dresavimas, komandų davimas) gali padėti įsisąmoninti iracionalius įsitikinimus, keisti mąstymo modelius, lavinti įgūdžius, mokyti naujų elgesio būdų ir kita…“.
„Kontakto su šunimis panaudojimas vykstant socialinės pagalbos procesui“. Publikuota VDU leidinyje „Socialinis darbas. Patirtis ir metodai“, 2014 m. Nr.13(1).
Guodos Kavaliauskaitės nuotr.