Žiemos pabaigoje į Kaniterapijos asociacijos el. paštą atskriejo žinutė: Didžiojoje Britanijoje žurnalistiką ir medijas studijuojanti Berta Balsytė norėtų kurti baigiamąjį darbą gyvūnų asistuojamosios terapijos tema. Sutikome padėti. Kaniterapijos užsiėmimai, gavus visus leidimus, buvo filmuojami Verkių daugiafunkciame centre – mokykloje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre bei kitur.
Pokalbis su Berta Balsyte.
– Baigiamasis darbas studentams dažnai tampa nesibaigiančiu galvos skausmu. O tu nėrei į nepažįstamą sritį, patyrei neįtikėtinų dalykų ir iš viso šio reikalo išėjai ne tik su universiteto diplomu rankoje, bet ir gavai už savo darbą aukščiausią įvertinimą. Kokios mintys ir jausmai aplanko dabar, viskam pasibaigus?
Mintys ir jausmai – dvejopi. Tai, ką pamačiau, buvo nuostabu ir be galo graudu. Apibūdinti tą subtilią erdvę ir tai, kas vyksta kaniterapijos užsiėmimuose, sunku. Panašiai jaučiausi žengdama per kamuolinius debesis Teidės ugnikalnio viršūnėje Tenerifėje. Turi tai pajusti, kad suprastum, kiek daug užsiėmimas reiškia ne tik jame dalyvaujančiam, bet ir šuneliui bei jo vedliui, kaniterapijos bei kitiems specialistams. Kai pamatai vaiko šypsnį, persipynusį su pasididžiavimu, ir išgirsti: „Aš galiu, nes Rėja (terapinis šuo – Red. pastaba) to nori“, patiki kaniterapijos galimybėmis. Matyti, girdėti, fotografuoti ir galėti apie tai pranešti pasauliui, kad mažam, tam tikrų sutrikimų turinčiam žmogui PAVYKO! Matyti pastangas keistis, judėti į priekį, įveikti savo negalią, nes to nori… šuo! Tačiau pajutau ir graudžiąją šio džiaugsmo pusę: tuos potyrius pajus tik vienetai. Kodėl? Ogi todėl, kad biurokratinėse pinklėse vis dar įstrigęs gyvūnų asistuojamosios terapijos reglamentavimas. Trūksta terapijai paruoštų, specialius egzaminus išlaikiusių, tinkamų gyvūnų, kaip ir specialius mokymus baigusių specialistų.
– Savo studijų baigiamojo darbo tema pasirinkai gyvūnų asistuojamąją terapiją. Kodėl?
– Tai nebuvo lengvas pasirinkimas. Norėjosi sukurti kažką originalaus, bet tuo pačiu ir širdžiai artimo. Galiausiai dėstytojas, turintis neįkainojamos patirties žurnalistikoje, pasakė: rinkis temą, kuri tave labiausiai domina, kuri tau „passionate”. Tai padėjo apsispręsti. Pasirinkau gyvūnų asistuojamąją terapiją, nes visuomet tikėjau magiškomis galiomis, kurias gyvūnai turi, o ir pavyzdžių nemažai žinau, kaip gyvūnėlis įkvėpė viltį pasveikti, padėjo. Pati turiu sąnarių problemų ir vis pastebiu, kai mano katė ateina pasiglaustyti, ji visada susirango keistose vietose, kurias man tuo metu maudžia. Neseniai turėjau rankos sausgyslių uždegimą ir katė, lyg žinodama, vis guldavosi ant tos rankos. Kam gerti vaistus, kurie ne visada padeda, jeigu galima išbandyti kažką kita? Taigi, norėjau rasti daugiau tiesos ir faktų, kurie padėtų suprasti gyvūnų terapiją plačiau.
– Kodėl nerengei savo darbo Didžiojoje Britanijoje – būtum sutaupiusi laiko, lėšų, energijos?
– Norėjau atlikti projektą Lietuvoje, nes nuo tada, kai pradėjau studijuoti Koventrio universitete, neturėjau progos pritaikyti įgytų žurnalistikos žinių gimtinėje. Buvo smalsu pabandyti interviu gimtąja kalba – paskutinį kartą „interviu“ lietuvių kalba ėmiau pradinėje mokykloje, kuomet rašiau mokyklos laikraštukui. Taip pat labai norėjau palyginti žmonių bendravimą, laisvumą prieš kameras, lietuvių europietiškumą. Išsiunčiau virš šimto elektroninių laiškų, skambinau. Iš Anglijos, Airijos, JAV, Vokietijos bei Ispanijos gavau daugiausiai atsakymų, žmonės domėjosi ir norėjo dalyvauti, bet tuomet gavau Kaniterapijos asociacijos atsakymą, o dėstytojas taip pat drąsino „išbandyti“ Lietuvą.
– Ir tada…
– Ir tada dėstytojas padėjo suorganizuoti kameras, reikalingą įrangą, o kai sužinojau, kad gausiu ir finansavimą kelionei, o Kaniterapijos asociacija pasirūpins visais leidimais, sutikimais, jaučiausi lyg ant sparnų. Jei būčiau žinojusi daugiau apie jūsų veiklą prieš atvykdama filmuoti (nors maniau žinanti, juk skaičiau internete!), projektą būčiau šiek tiek pakeitusi ir koncentravusis vien ties terapija su šunimis.
– Suvokimas apie kaniterapiją iki atvykstant į Lietuvą ir po to, jau tvarkant filmuotą medžiagą, pasikeitė?
– Tikrai pasikeitė! Tikriausiai, kaip ir kiekvienas, nematęs kaniterapijos gyvai, iš pradžių maniau, jog tai bus paprasčiausias terapinis užsiėmimas. Galbūt kažkas panašaus į mankštą, siūlomą ligoninėse. Įsivaizdavau: bus niūri aplinka, mėtysis pora kamuolių, stovės terapeutas, o šunelis, vizgindamas uodegą, lakstys aplinkui ir prašys būti paglostomas. Tačiau kaip aš klydau…
– Kas buvo kitaip?
– Kaniterapijos užsiėmimuose nebuvo pilkumos! Tai buvo spalvočiausi užsiėmimai, kokius esu mačiusi! Įžengus į erdvę, kur vyksta užsiėmimas, pasitiko visa spalvų paletė: ryškios priemonės, auksiniai šuneliai ir, svarbiausia, vaivorykštės spalvomis besišypsantys vaikai ar suaugusieji. Tai nėra pilka, bet taip pat ne juoda ar balta, tai visas spektras emocijų! Individualūs užsiėmimai, kuriuos mačiau, buvo labai apgalvoti, turėjo aiškią struktūrą ir buvo vedami profesionalų. To neįvertinsi nepatyręs arba nepamatęs. Jei ir jums kaniterapija ar kita gyvūnų terapija asocijuojasi su senoviška ligoninėje vykstančia reabilitacija ar paprasčiausiu gyvūnų paglostymu, metas „persukti” laiką ir patikėti, kad Lietuva jau gali didžiuotis profesionalia kaniterapija!
– Terapinių užsiėmimų rezultatai. Kartais jie pastebimi po 2-3 mėnesių, o kartais apie sėkmę išvis nekalbama. Tavo požiūriu, kas lemia kaniterapijos užsiėmimų sėkmę?
Manau, neteisinga sakyti: „Kartais apie sėkmę išvis nekalbama”. Iš to, ką mačiau, sėkmė akivaizdi. Didesnė ar mažesnė. Argi tai, kad kaniterapijos specialisto bei šunelio pastangomis žmogaus veidas nušvinta šypsena ir atsipalaiduoja į kumščius suspaustos rankytės, nėra sėkmė? Gal tai nėra finalinis tikslas, tačiau tai dalis to, ko siekiama. O jei tas šypsnys reiškia įgautą motyvaciją, tuomet tai jau tikra sėkmė, ar ne?
– Kas, tavo nuomone, garantuotų dar didesnę sėkmę?
– Sėkmė kaniterapijos užsiėmimuose gyvuoja ir ją lemia daugelis faktorių, bet labai nedaug kas apie tai žino – nepakanka reklamos, per menkas valdžios institucijų dėmesys ir galbūt todėl sėkmė lieka prieblandoje. Labai norėtųsi, kad kaniterapija Lietuvoje greičiau plėtotųsi – žmonėms to reikia ne kažkada, kai bus priimti tinkami įstatymai ar reglamentai. Kaniterapijos reikia čia ir dabar!
– Kaniterapijos užsiėmimai nevyksta be terapinių šunų. Susipažinai su Rėja, Vėtra, Gongu, Goja ir kitais šunimis. Kokie jie tau pasirodė? Gal – šunys kaip šunys, tik gerai išdresuoti?
– Pamačius, kokie jie valdomi ir ką gali, pirma, į galvą šovusi mintis: „Tobuli!”. Nemaniau, kad šuo gali taip jausti žmogų, būti įžvalgus ir tuo pačiu visiškai ramus, klusnus, protingas. Tarsi koks išminčius, sukaupęs gyvenimišką patirtį, tik įsikūnijęs į keturkojį. Man terapiniai šunys pasirodė unikalūs, bet suprantu, kad savaime jie tokiais netapo. Filmavome terapinių šunų treniruotę, mačiau, kaip profesionaliai ir draugiškai su šunimis bei jų vedliais bendrauja trenerė. Jūs esate stipri komanda ir, ko gero, čia glūdi jūsų veiklos sėkmė.
B.Balsytės projekto fragmentų galite pamatyti čia:
https://www.youtube.com/watch?v=QLqZo0xNFOU
https://www.youtube.com/watch?v=Va3gTGltv8M&t=67s
https://www.youtube.com/watch?v=Br_jHpQbuyM
B.Balsytės, Feel Photo ir KA nuotr.