Terapinis šunų poveikis žmonėms žinomas nuo seniausių laikų. Bendravimas su šunimi suteikia džiugių emocijų, išsklaido baimes ir skatina veikti. Tačiau, kol ši veikla Lietuvoje nereglamentuota, apie terapiją su šunimis sklando įvairiausių mitų. Štai keletas faktų apie kaniterapiją, kurių galbūt nežinojote…
Kaniterapija gali būti taikoma daugeliu atvejų
Kaniterapijos užsiėmimų metu kinta žmogaus fiziologinės reakcijos: keičiasi kortizolio, adrenalino, noradrenalino kiekis, žemėja kraujo spaudimas, kinta žmogaus kūno temperatūra. Didėja beta endorfinų, prolaktino ir dopamino, kinta gliukozės bei insulino kiekis ir ypač padidėja oksitocino kiekis.
Šie ir kiti pokyčiai veikia žmogaus psichologinę savijautą: sumažėja skausmo pojūtis – keičiasi skausmo slenkstis, sumenksta baimė, stresas. Tai siejama su geresne dėmesio koncentracija bei kitų kognityvinių funkcijų veikla.
Esant šalia terapiniam šuniui, žmogus ne tik lengviau, bet ir vartodamas mažesnes vaistų dozes, iškenčia skausmingas procedūras, labiau pasitiki procedūras atliekančiais medikais. Kai terapijos ar reabilitacijos procese dalyvauja terapinis šuo, asmuo yra labiau linkęs laikytis gydytojų rekomendacijų.
Tyrimais taip pat nustatyta, kad terapiniai šunys padeda gydymo proceso metu, pacientams sergant įvairiomis lėtinėmis ar psichikos ligomis, taip pat ir slaugos institucijose, dirbant su garbaus amžiaus žmonėmis.
Terapiniai šunys nėra ir negali būti gydytojai
Terminas terapinis šuo pirmą kartą pavartotas Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai buvo sudarytas terapinių šunų registras „Therapy Dogs International“. Tokiu terminu buvo įvardyti šunys, su savo vedliais lankę pacientus sveikatos priežiūros įstaigose.
Lietuvoje šis terminas prigijo prieš keletą metų, nors vis dar pasitaiko neetiškų ir nelogiškų pasakymų „šuo terapeutas“.
Svarbu suvokti: terapiniai šunys negydo! Gydo gydytojai ir kiti sveikatos priežiūros specialistai, o terapinių šunų paskirtis – būti savotiškais tarpininkais, „motyvatoriais“: padėti užmegzti kontaktą, gerinti emocinę savijautą, didinti motyvaciją, mažinti įtampą, sudominti kūrybinėmis bei kt. užduotimis.
Terapinių šunų ir šunų – neįgaliųjų pagalbininkų paskirtis visiškai kita
Terapinių šunų paskirtis – gerinti žmogaus emocinę savijautą, padėti sveikti, skatinti mokytis, kažką veikti.
Aklųjų vedlių arba neįgaliųjų pagalbininkų paskirtis – būti žmonių pagalbininkais (asistentais): lydėti žmogų, paduoti jam daiktus, perspėti apie pavojus.
Terapiniai šunys ir šunys vedliai ruošiami pagal skirtingas metodikas. Sakykime, terapinis šuo yra mokomas nereaguoti į keistus kvapus, garsus, žmones ar reiškinius, o šuo – neįgaliojo pagalbininkas (vedlys) kaip tik mokomas pastebėti ir pranešti apie pavojus ar kliūtis, būti pastabus dirgikliams ir kliūtims.
Jeigu kalbėtume apie šių šunų požiūrį į žmones, paaiškėtų, kad jis taip pat skiriasi. Jeigu šuo – neįgaliojo pagalbininkas daugiausia laiko praleidžia su savo šeimininku ir prie jo labai prisiriša, tai terapinis šuo susitinka su daugybe įvairių žmonių ir turi mylėti visus žmones! Terapinis šuo turi domėtis visais ir noriai su jais bendrauti.
Terapiniai šunys – „amžini studentai“
Dažnai manoma, kad terapinis šuo baigia dresūros kursus, išlaiko egzaminą, gauna pažymėjimą ir gali sėkmingai dalyvauti kaniterapijos užsiėmimuose.
Tiesa yra ta, kad terapiniai šunys yra „amžini studentai“.
Dar būdami veislyne būsimieji terapiniai šuniukai turi praeiti atranką (tinkamumo terapinei veiklai spec. testas). Atrinkti šuniukai turi būti tinkamai socializuojami ir mokomi. Sulaukę pilnametystės, gali laikyti terapinio šuns egzaminą, o vėliau vis kartoja tai, ką išmoko bei mokosi naujų dalykų.
Terapiniai šunys nuolat mokosi, nes kiekvienas terapinis užsiėmimas yra unikalus. Šuo ir kaniterapeutas arba kaniterapijos asistentas, kaip ir mokytojas mokykloje, prieš užsiėmimą turi preciziškai pasiruošti – viską suplanuoti, pasikartoti užduotis, nepamiršti žaidybinių elementų.
Draugiški! Tačiau to nepakanka…
Draugiškumas žmonėms – tik dalis savybių, kuriomis turi pasižymėti terapiniai šunys.
Terapinis šuo turi būti draugiškas ir noriai bendraujantis su visais žmonėmis, ne tik su savo vedliu, jo šeimos nariais bei kitais artimais žmonėmis.
Jis turi būti protingai paklusnus (mokėti priimti sprendimus), gebėti prisitaikyti prie netikėčiausių situacijų ir žmonių, būti lengvai valdomas, nuspėjamas, kantrus ir dėmesingas savo vedliui.
Terapinis šuo turi spinduliuoti ramybę, pasitikėjimą ir meilę žmonėms.