Šuniui nepakanka tik vykdyti komandas ir būti draugiškam – apie tai kalbėta ne kartą. Ne sykį pasakota, kad šuo, dalyvaujantis edukaciniuose bei terapiniuose užsiėmimuose, turi būti išlaikęs specialų testą. O ar turi toks šuo mokėti visokių triukų, – klausiame kaniterapijos asistenčių Sigridos Rupšytės – Paleičikės ir Joanos Grygutis.
Ar užsiėmimuose su šunimis naudojate šou elementus ir ar to reikia?
Sigrida: Šou elementų poreikį suprantu labai praktiškai – per užsiėmimų tikslo prizmę. Pavyzdžiui, Vaikų dienos centre po vaikų kontakto, bendravimo su šunimi, kuris buvo pirmoje vietoje, paaugliams visai tiko ir darė įspūdį pamatyti, kaip šuo dirba. Tai yra, kaip šuo atlieka užduotis. Vaikams imponavo šuns paklusnumas, santykis su vedliu. Taip pat jiems labai buvo svarbu įsitikinti žmogaus ir gyvūno partneryste, glaudžiu bendradarbiavimu, pasitikėjimu.
Kokius „šuniškus triukus“ dažniausiai naudojate, kam jie skirti?
Joana: Reikėtų apsibrėžti sąvoką, kas yra triukas. Jei mes kalbame apie šokantį pagal muziką ar vaidinantį sužeistą šuniuką, toks triukas tik linksmina. Tačiau dirbant ir ruošiant šunis kaniterapijai, mokome juos daug įvairesnių dalykų. Sakykime, suktis, kantriai išlaukti, šliaužti, bakstelėti daiktą nosimi ir panašiai. Priklausomai nuo to, kaip bus pateikti, triukai gali linksminti arba motyvuoti vaikus mokytis, skatinti bendradarbiavimą. „Vienu kampu“ parodyti triukai gali būti kaip atpalaidavimo akimirka, reklaminiai intarpai – saldainis, o kitu atveju jie gali skatinti vaiką susikaupti, padėti atlikti užduotį, pažadinti kūrybines galias. Triukai patinka visiems, bet vien žiūrėjimas į šuns triukus neduoda daug naudos.
Sigrida: Priklausomai nuo užsiėmimo tikslo, jame dalyvaujantis vaikas pirmiausia turi tobulėti, mokytis, lavėti, o ne vien žavėtis pokštais. Iš užsiėmimo jis turi išeiti „paaugęs“, o ne vien tik pralinksmintas. Vedant užsiėmimus Vaikų dienos centre, vaikams svarbiausia buvo su šunimi turėti bendrą veiklą. Ir kad visiems kartu dirbant šuo juos suprastų, išklausytų. Net jeigu vaikų rodomi ženklai nebūdavo tikslūs, kai šuo juos suprasdavo, pasididžiavimo būdavo į valias. Vaikams svarbu pajusti: aš galiu, moku, manęs klauso, aš svarbus! Stengėmės organizuoti veiklą taip, kad nesudėtingus triukus su šunimi galėtų atlikti patys vaikai. Ir kad jiems būtinai pavyktų.
Kaip „įdarbinate“ šunų triukus?
Sigrida: Tai gali būti paprastos komandos „Sėdėk“ mokymas, naudojant tik gestą. Šuo, be abejo, tą komandą moka seniai ir vykdo nepriekaištingai, bet terapinio užsiėmimo metu kaniterapijos asistento (šuns vedlio) užduotis yra sukurti situaciją, kad visa ko centras būtų vaikas: jam pavyksta taip parodyti šuniui, jog šis mielai klauso. Pamatytumėt, kaip švyti vaikų akys, kai šuo „klauso“ ir vykdo komandą, vos mostelėjus ranka. Nebuvo veiksminga, kai triukų programą atlikdavau aš – vaikai patys norėjo to išmokti! Kai kuriems vaikams tai buvo tikra savirealizacija. Tokie momentai labai svarbūs stiprinant vaikų pasitikėjimą savo jėgomis, ko paaugliai dažnai stokoja. Mano šuo buvo ruošiamas atpažinti netikslius vaikų rodomus gestus, kad užsiėmimo metu darytų triukus ne su vedliu, o pagal vaikų duodamus ženklus bei komandas. Kad visa tai pavyktų, vedlys ir šuo turi ilgai ruoštis. Vaikai nemato ir nejaučia, kaip vedlys duoda šuniui komandas nežymiu gestu, žvilgsniu ar galvos kryptelėjimu.
Ar naudojate šuniškus pokštus užsiėmimuose su raidos sutrikimų turinčiais vaikais?
Sigrida: Užsiėmimuose su raidos sutrikimų turinčiais vaikais „šuniškas cirkas“ gali ne tik kad nepasitarnauti, bet ir trukdyti. Jis neturi prasmės pirmiausia dėl to, kad vaikas tokių užsiėmimų metu pats aktyviai dalyvauja, neturi laiko labai domėtis triukais, nes turi telktis atlikti užduotis. Triukai tokiu atveju gali nervinti, blaškyti. Pavyzdžiui, paskutiniajame užsiėmime su motorikos sutrikimų turinčiu vaiku naudojome tik vieną paprastą triuką – šuo apsisukdavo ratuku, parodydamas, kaip patiko, jog vaikas gerai atliko užduotį. Ir nieko daugiau. Svarbiausia užsiėmimo metu buvo, kad šuo nedarytų per daug, neuzurpuotų per daug dėmesio, o viskas, kas daroma, vyktų tikslingai. Tarkim, kamuoliuko negalima mėtyti be galo, pirmiau vaikas turi perlipti bortelius. Jis stengiasi įveikti kliūtis, tada gauna prizą – gali mesti šuniui kamuoliuką. Šuo turi būti itin gerai disciplinuotas, nelėkti atnešti ne laiku numesto kamuoliuko, nors ir labai jo trokštų. Gera šuns impulsų kontrolė – nelengvas darbas kaniterapijos asistentui.
Joana: Raidos sutrikimų turintys vaikai šunį priima kitaip, nei mes įpratę manyti. Dirbantys su šiais vaikais mokytojai, padedantys mums užsiėmimuose su šunimis, stebisi, kiek šuniukas moka įvairių dalykų. Jie gal ir numano, kaip nelengva viso to išmokyti. Tuo tarpu vaikas žiūri į šunį kaip į stebuklą. Šuo gali nieko nedaryti, o vaikui vis tiek – stebuklas. Be to, raidos sutrikimų turintys vaikučiai keistai suvokia savo ir kitų gebėjimus. Jie neturi lenktyniavimo poreikio, noro būti pačiais geriausiais, todėl kitų gebėjimus priima kaip faktą, o ne kaip iššūkį padaryti geriau už jį. Planuodami kaniterapijos užsiėmimus, į tai būtinai atsižvelgiame.
Ar triukų mokėjimas padeda šuniui tapti „labiau terapiniam“?
Sigrida: Nesu tikra, kad triukų mokymas padeda ugdyti šuns impulsų valdymą. Na, gal kai kurių… Tuomet tai gal ir naudinga. Tačiau paties užsiėmimo metu galima akivaizdžiai matyti, kad su vedliu atliekami šuns triukai reikalingi nebent prisistatant, užsiėmimo pradžiai, pirmajai pažinčiai, artimesniems santykiams sukurti. Tai labiau tinka paprastiems bendruomenių susitikimams su šunimis, kai norima visuomenei parodyti, kokie draugiški, socialūs, išauklėti yra šunys. Jeigu dirbama toliau, reikia visai kitų dalykų. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į svarbų dalyką: šuns gerovė turi būti svarbiausia! Jokie triukai, karnavaliniai kostiumai neleistini, jeigu jie kelia gyvūnui stresą, pašiepia jį ar tyčiojasi iš jo…
Kartu su kolegomis atliekate kaniterapijos praktiką vienoje specialiųjų mokyklų Vilniuje – padedami ten dirbančių specialistų, vedate individualius užsiėmimus su šunimis. Koks šių užsiėmimų tikslas?
Sigrida: Kartu su kineziterapeutu (vėliau pradės užsiėmimus ir su logopedu – Red.) ir šunimi Goja stengiamės , kad vaikas nelengvus pratimus atliktų noriai ir kad sutelktų dėmesį. Šioje mokykloje dirbantiems specialistams pirmiausia svarbu, kad vaikai NORĖTŲ atlikti tam tikrą užduotį ir kad ją atlikdami tobulėtų. Koks nors netikėtas triukas tik išmuštų vaiką iš vėžių. Aptardami užsiėmimus, specialistai mums akcentuoja, kad pirmiausia turime suformuoti įprotį, nekaitalioti užduočių, neįvesti per daug elementų. Geriau tą patį kelis kartus pakartoti, nedaryti per daug, po to leisti vaikui pailsinti dėmesį, o tada vėl imtis suplanuotos veiklos. Palengva sunkindami užduotis, šunų padedami, mažais žingsneliais judame pirmyn.
S.Valouevos ir G.Kavaliauskaitės nuotr.