„Pirmiau nei tapau gydytoju, buvau rašytojas. Nuo pat jaunumės domėjausi skausmu ir atjauta. Norėdamas nusiraminti, dažnai griebdavausi pasakojimų. Pastaruosius mėgau gerokai prieš sužinodamas, jog būtent jie yra sėkmingo gydymo esmė, – pasidalijus istorija, ji nuramina, suteikia supratimą, gydo kitą asmenį“.
Samuelis Shemas, JAV gydytojų koledžo analai, „Literatūra kaip išlikimo būdas“.
Šia citata jau esu pradėjusi vieną savo rašymą 2012 metais. Praėjus trejiems metams, grįžtu ir formuluoju remdamasi būtent ja: prieš tapdama sveikatinimo sistemos dalimi, buvau vertėja. Tiesa, ja vis dar esu. Visos išverstos knygos, tekstai padėjo prieiti iki dabartinio taško – veiklos, kurioje taip pat reikalingas didelis tikslumas ir kontekstų išmanymas.
Ne taip seniai klausydamasi Vilniaus universiteto psichologės Vilmantės Pakalniškienės paskaitos apie vaiko raidos sutrikimus ir apie užsiėmimų su tokiais vaikais specifiką, prisiminusi Kristine Bartnett knygoje aprašytą patirtį, visiška naujoke nesijaučiau.
Kaip gydo istorija, dar kartą praktiškai patyriau ir dalyvaudama užsiėmime su vaikais Vilniaus SOS vaikų kaime. Užsiėmime dalyvavo septyni vaikai, keturi šunys su vedliais ir psichologė. Užsiėmimo struktūra buvo pasaka.
Kaniterapijos specialistė iš Lenkijos Hanna Wojciechowska ką tik pasibaigusių mokymų metų taip pat akcentavo istorijos svarbą, tik naratyvas kaniterapinio užsiėmimo metu šiek tiek kitoks, jis kuriamas čia ir dabar, derinamas prie veikėjų, kurių vienas – šuo – neverbalinius savo personažo žodžius moka labai gerai, ir, davus mikro signalą, siunčia jo virpesius. Šitaip iš elementų susilipdo gydomoji istorija, interakcija.
Dabar, turint tokį žinių bagažą, visus reikalingus duomenis, praėjus išbandymus, pasirengimus ir mokymus, belieka pereiti prie istorijų kūrimo praktikos, praktinių kaniterapijos sesijų.
Teorija ir praktika juk išties labai skiriasi, o vienintelis būdas tobulėti – tai praktikuotis. Visai kaip vertime. Tik po penkerių metų darbo galbūt ir pasijauti šį tą sugebąs. Kaniterapijoje – taip pat.
Sigrida Rupšytė-Paleičikė ir auksaspalvė retriverė Goja
Karinos Granat nuotr.