Kaip ugdyti ikimokyklinio amžiaus vaikus jų netraumuojant, kaip padėti jiems užaugti ir įgyti žinių bei patirties, kad jie lengviau adaptuotųsi mokykloje? Nuo draudimų link sutarimo – tokia buvo Panevėžyje vykusios respublikinės pedagogų konferencijos idėja.
Į Panevėžio „Rožyno“ progimnaziją spalio 17 dieną susirinko beveik 150 specialiųjų pedagogų, logopedų, pedagogų, dirbančių ikimokyklinėse vaikų ugdymo įstaigose. Mokslinė – praktinė konferencija „Vaikas pokyčių kelyje. Augame kartu“ truko visą dieną.
„Organizuodami konferencijas visada ieškome, kas būtų įdomu, netradiciška. Ieškome naujovių. O kalbant apie vaikų ugdymą, tų naujovių, ką būtų galima pasiūlyti kaip alternatyvą, ypač norisi. Pasibaigus konferencijai su kolegomis juokavome, kad kaniterapijos pristatymas buvo šio renginio „vinis“, – įspūdžiais dalijosi Panevėžio lopšelio – darželio „Jūratė“ specialioji pedagogė, metodininkė Inga Budrytė.
Supažindinti su kaniterapijos galimybėmis į konferenciją organizatoriai pakvietė Kaniterapijos asociaciją. Kaniterapijos teoriją ir praktiką pristatė psichologė, kaniterapeutė Joana Grygutis bei specialioji pedagogė, logopedė, kaniterapeutė Inesa Ežerskytė-Purenok. Kartu su jomis į Panevėžį vyko terapinis šuo – Labradoro retriverė Kia.
„Konferencijos dalyviams papasakojome, kokios veiklos įmanomos, pasitelkus terapinius šunis. Kokių reikia dokumentų, tiksliau, kokie dokumentai būtini, norint vaikų ugdymo įstaigoje taikyti kaniterapiją. Atsakinga įstaiga visada pasirūpina tėvų arba globėjų sutikimais, kitais leidimais, – po renginio kalbėjo J.Grygutis. – Akcentavome, kaip svarbu kviečiantiems kaniterapijos specialistus įsitikinti tuo užsiimančių žmonių ir jų šunų pasirengimu“.
Kalbėdama auditorijai J.Grygutis taip pat atkreipė dėmesį, kad paprasto susitikimo, vienkartinės edukacinės pamokėlės su šunimis negalima vadinti kaniterapija, kaip ir neverta tikėtis iš šių vienkartinių susitikimų greitų rezultatų.
Kad kaniterapijos užsiėmimų pobūdis taptų aiškesnis, J.Grygutis kartu su I.Ežerskyte – Purenok konferencijos dalyviams parengė praktinių užduočių.
Iš pradžių, kaip įprasta, pasisveikinimas su šunimi, ridenant šuniui kamuoliuką – lavinama motorika bei kalbiniai gebėjimai.
Antroji užduotis – labirintas buvo skirta smulkiajai motorikai lavinti, iš specialiai terapiniams užsiėmimams pagaminto medinio labirinto reikėjo išstumti skanėstą vis kitu rankos pirštu.
Po to – estafetė stambiajai motorikai lavinti, į ją dar buvo įtraukta vaikų pamėgtoji „žvejyba“, kuomet su maža meškeryte reikia sužvejoti kauliukus su ten paslėptais skanėstais (smulkiajai motorikai, erdvės pajautimui bei akių – rankos koordinacijai lavinti).
Dar viena užduotis – kėdės ir šuniukai – lavino erdvinę orientaciją ir mokė taisyklingai vartoti lietuvių kalbos prielinksnius.
Visų užduočių metu dalyvavo terapinis šuo. Konferencijos dalyvių nuostabai, šuo tebuvo „motyvatorius“, jis nekėlė nereikalingos sumaišties, neblaškė dėmesio.
„Rezultatai pastebimi, o kartais jų ir nesulaukiame, ne po antro ar penkto, o mažiausiai po tris mėnesius trunkančių tęstinių, aiškios struktūros ir aiškių tikslų siekiančių užsiėmimų. Tokius tęstinius užsiėmimus mes jau drįstame vadinti kaniterapija“, – aiškino J.Grygutis.
Konferencijos pranešėjai ir dalyviai diskutavo, kaip ikimokykliniame amžiuje formuoti vaiko suvokimo, mąstymo, bendravimo ir kitas svarbias savybes. Juk būtent tada aktyviai lavėja motorika, sensorika, plėtojasi ir tampa turtingesnė vaikų kalba, tobulėja sakinių struktūra.
„Vaikai smalsiai tyrinėja pasaulį, eksperimentuoja, išbando daiktus, medžiagas ir, svarbiausia, visa tai daro žaisdami. Taigi šiame ugdymosi procese pasitelkdami kaniterapiją, mes, kaniterapeutai, siekiame tokių pat tikslų, kaip ir ikimokyklinio ugdymo pedagogai“, – apie terapijos su šunimis taikymo galimybes kalbėjo I.Ežerskytė – Purenok.
Pasitaiko, jog kaniterapijos specialistams oponuojama: kaip šuo padeda vaikams susikaupti, juk yra atvirkščiai – šuo blaško dėmesį!
Tačiau I.Ežerskytės – Purenok nuomone, šuo geba natūraliai fiksuoti vaiko dėmesį ir išlaikyti jį ilgesnį laiką. Praradus dėmesį, nesunku vėl susigrąžinti vaiką į veiklą, aktyviau įtraukus keturkojį „pedagogą“.
Ugdant ikimokyklinio amžiaus vaikus, gana dažnai pasitelkiami įvairūs žaislai ir žaidimai, bet, pripažinkime, gyvas šuo sužadina ir motyvuoja vaikus labiau, nei paprasti žaisliukai.
„Remdamosi lietuvių liaudies išmintimi, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti, konferencijos dalyviams stengėmės parodyti, kaip galima keisti užsiėmimų formas, būdus, paįvairinti tikslus – per palyginti trumpą laiką norėjome atskleisti kaniterapijos galimybes“, – sakė kaniterapeutė I.Ežerskytė Purenok.
Kaniterapijos specialistės teigimu, tokių užsiėmimų metu vaikai ne tik „neiškrenta“ iš ugdymo konteksto, bet įgyja naujų gebėjimų, visiškai kitokios patirties ir lavina jau turimus įgūdžius: „Kaniterapijos užsiėmimai atveria neribotas galimybes keisti užsiėmimų formas ir būdus, jie grindžiami ugdymu ir ugdymusi kitokioje aplinkoje, kitokiu „stiliumi“.
https://www.youtube.com/watch?v=z_BH-Q59rHU
Konferencijos organizatorių nuotr.