Liepos viduryje dar pora šunų išlaikė Kaniterapijos asociacijos organizuotą terapinio šuns egzaminą. Tarp jų ir auksaspalvis retriveris Gongas. Pokalbis su Gongo vedle vilniete ekonomiste Veslava Citovič-Rul apie šunų prigimtį, partnerystę su žmogumi, kaniterapiją ir ne tik…
Kaip susidomėjote kaniterapija ir kartu su Gongu nusprendėte laikyti terapinio šuns egzaminą?
Ta idėja, o tiksliau, svajonė gimė seniai. Galutinai tuo patikėjau prieš porą metų, kai baigiau kaniterapijos asistentų kursus. O šunys lydėjo mane nuo pirmos klasės, nuo 6 metų. Buvimas su jais ramino, niekada nesijaučiau vieniša. Kodėl mano gyvenimas nepakrypo į kinologiją, nežinau, tačiau šunų parodos nežavėjo, nors suprantu ir vertinu jų svarbą. Sportas su šunimi – smagu, bet tai laisvalaikis, pramoga šeimininkui ir šuniui. O aš norėjau prasmingesnės veiklos ir kad galėčiau su šunimi praleisti visą dieną, norėjau būti naudinga.
Kaip Gongą ruošėte terapinio šuns egzaminui?
Turbūt prastai nuskambės mano atsakymas: niekaip! Gongas yra subrendęs septynerių metų šuo, jau dalyvavęs edukacinėje ir terapinėje veikloje Estijoje. Bendruoju paklusnumu su juo užsiėmė jo savininkė ir veisėja Milda Žigilėjienė. Kai kilo mintis, kad galima būtų su Gongu dalyvauti kaniterapijos užsiėmimuose, laiko buvo tik tiek, kad susipažinčiau ir pripratinčiau šunį prie savęs, o save – prie jo (Šypsosi). Kad rastume bendrą kalbą, kontaktą. Buvau pakerėta, kaip lengva su Gongu susikalbėti ir, apskritai, kaip gera su juo būti. Atrodo, taip paprasta: bendravimas su žmogumi šuniui teikia džiaugsmą, bet juk ne visi šunys tokie yra! Gongas yra auksaspalvis retriveris tikrąja to žodžio prasme, o kaniterapijoje, mano nuomone, svarbiausia – šuns noras bendrauti ir būti su žmogumi, jausti žmogų.
Bet vis tiek prieš egzaminą gal lankėte kokius nors mokymus, specialias treniruotes?
Su Gongu nelankėme jokių specialių užsiėmimų. Išbandžiau, ką jis sugeba, pati. Stebėjau jo reakcijas. Bendravau. Tikrinausi jo socialumą ir socializaciją. Patirties šioje srityje jau turiu ir už visas savo žinias, „šuniškus“ įgūdžius esu dėkinga dresuotojai Ievai Kuzminienei. Iš jos daug išmokau ir vis dar mokausi su kitu savo šunimi – australų aviganiu Aresu. Su juo norėjau dalyvauti terapinėje veikloje, tačiau tai nėra tas šuo, su kuriuo galėčiau dalyvauti tokiuose užsiėmimuose. Taip, jis draugiškas, valdomas, entuziastingai dirba dresūros aikštelėje, mėgsta ko nors naujo mokytis ir sulaukti pagyrimų, bet to nepakanka galvojant apie kaniterapiją. Todėl su Aresu mokomės obedience, frisbee, daug judame, juk vis dėlto jis aviganis. Laikausi nuomonės, kad pirmiausia turime pažinti šuns prigimtį ir nebandyti jo stumti ten, kur šuns temperamentas, instinktai ir visa „natūra“ netinka.
Minėjote, kad Gongas turi „terapinės patirties“ – Estijos bibliotekose dalyvavo skaitymo projektuose. Kuo jis išsiskiria iš kitų šunų?
Labai patikimas. Išskirtinai stabilus – neįsivaizduoju, kas jį išvestų iš pusiausvyros. Visada pasitiki vedliu ir aplinka. Myli vaikus. Nemačiau jo besiblaškančio ar sutrikusio. Prisipažinsiu: per egzaminą aš labiau jaudinausi, nei jis. Buvo momentų, kai tarytum pajusdavau Gongo siunčiamą „žinutę“: nurimk, nesiblaškyk… “ Apibūdinimas „draugiškas ir mėgstantis vaikus“ šunims yra per platus, tokiu šunų, jeigu patys šeimininkai jų nesugadina, yra dauguma. Reikia objektyviai vertinti savo šunį, jo charakterį. Reikia tarsi iš šalies pamatyti save ir šunį: koks esame duetas, ar valdau savo šunį, ar šuo visiškai aiškiai supranta, ko iš jo noriu, ar tai jam priimtina. Ir, galiausiai, ar visus šuns siunčiamus ženklus aš perskaitau.
Vasara netrukus baigsis – kokie judviejų su Gongu planai?
Mudu labai norime būti naudingi. Įstojau į Kaniterapijos asociaciją. Domiuosi, ieškau naudingos informacijos apie kaniterapiją. Žinau, kad tai didelė atsakomybė – bandydamas padėti, negali pakenkti. Tam reikia žinių, patirties ir specialistų (medikų, psichologų) pagalbos. Turi būti dėl savo veiklos garantuotas šimtu procentų. Dėl to ir šunų egzaminas toks griežtas, reikės jį kartoti po metų, nes daug dalykų gali įtakoti šuns elgseną. Terapinio šuns egzaminą išlaikėme, bet puikiai suprantu, kad tai tik kelio pradžia.
Guodos Kavaliauskaitės nuotr.