„Terapinis šuo ir tinkamai organizuota veikla gali pastiprinti ir įkvėpti vaikus“, – įsitikinusi vaikų psichologė, kaniterapeutė Joana Grygutis.
Sėkmė aplanko, kai dirba komanda
Paskutinę lapkričio dieną Vilniaus specialiajame lopšelyje-darželyje „Čiauškutis“ įvyko užsiėmimų su šunimi aptarimas. Du rudens mėnesius užtruko keturiolika užsiėmimų su terapiniu šunimi, Labradoro retrivere Kia ir jos vedle Joana Grygutis.
Dažnai stebimasi, ką šuo ar kitas naminis gyvūnas gali veikti vaikų ugdymo įstaigoje? Juk gyvūnas neatstoja mokytojų bei kitų specialistų. Tačiau kaniterapijos entuziastai tiki, jog šuo įkvepia vaikus pažinti pasaulį ir mokytis. Tik yra kelios išlygos: šuo turi būti specialiai paruoštas, išlaikęs atitinkamą egzaminą; jo vedlys taip pat turi būti baigęs specialius mokymus (kaniterapijos asistentas arba kaniterapeutas).
Ir dar viena labai svarbi sąlyga – turi būti sudaryta ugdymo arba reabilitacijos programa, o to imtis gali tik savo srities specialistai.
„Pedagogas – ne visažinis, o ugdymo proceso organizatorius. Jo vaidmuo yra stebėti vaiką, tinkamu laiku jį pastiprinti, įkvėpti, skatinti veikti, kurti produktyvią ugdymo(si) aplinką, taikyti įvairius ugdymo metodus ar technologijas“, – rašoma „Čiauškučio“ tinklapyje. Ir tai nėra vien tušti žodžiai.
Vilniaus specialusis lopšelis-darželis „Čiauškutis“ ir čia veikiantis Dienos centras sukaupė daugiau kaip trisdešimties metų ugdymo patirtį, tačiau ir toliau išlieka atviras naujovėms.
Padėti vaikams atsiskleisti
„Čiauškučio“ darželyje viskas – vaikams. Išpuoselėta, jauki, draugiška aplinka. Patyrę, atsidavę savo darbui specialistai. Įvairiapusis ugdymo turinys. Net grupių pavadinimai tokie šilti, artimi vaikiškai pasaulėjautai: bitutės, nykštukai, ežiukai…
Taigi pas tuos ežiukus ir bitutes šį rudenį ir lankėsi terapinis šuo. Užsiėmimuose dalyvaudavo ne daugiau kaip 10 mažylių, su jais visada buvo ir pedagogai.
„Kaniterapeutė Joana labai gražiai, švelniai bendravo su vaikais. Maloniu balsu, ramiai. Skyrė laiko kiekvienam vaikui asmeniškai, kad šis priprastų prie šuns. Perėjimai nuo vienos veiklos prie kitos, visi etapai buvo labai tikslingi, vaikams aiškūs ir įdomūs“, – aptarimo metu sakė „Meškučių“ logopedė Joana Kalinauskienė.
Nemažai kalbėjusiųjų atkreipė dėmesį, kad užsiėmimai galėjo būti trumpesni, nors „Ežiukų“ auklėtoja paprieštaravo – jos nuomone, vaikai galėjo ir norėjo piešti kartu su šunimi, tik laiko nebeužteko. Ji minėjo, jog kai kuriems vaikams buvo sunku išlaukti savo eilės, bet jie tikrai stengėsi. „Žvirbliukų“ pedagogė stebėjosi, kaip jos grupės vaikai taip ilgai išlaikė dėmesį.
„Genelių“ grupės auklėtoja sakė, kad 40-45 min. trukmės užsiėmimai su šunimi būtų optimaliausi, o mažiesiems „Nykštukams“, pasirodo, pakaktų ir 30 minučių.
„Kiškučių“ pedagogė buvo sužavėta pačios Joanos pagamintomis mokomosiomis priemonėmis ir kaip jos buvo panaudotos, kaip prasmingai į veiklą buvo įtrauktas terapinis šuo.
Išsakytas nuomones apibendrino direktorės pavaduotoja ugdymui Sonata Riaukienė, patikinusi, kad visi patenkinti užsiėmimais su šunimi ir kad „Čiauškutyje“ nuolat ieškoma naujovių, kurios vestų vaikus į sėkmę.
Pasak direktorės pavaduotojos, unikalu ir vertinga, kad užsiėmimai su šunimi tiko visoms amžiaus grupėms, na, išskyrus lopšelio „Bitutes“. Ir tai natūralu, jie dar per maži tokiai veiklai. Užsiėmimai (tiksliau, vienkartiniai susitikimai su terapiniu šunimi, turintys edukacijos ir terapijos elementų – Red.) tiko ir patiko skirtingas raidos diagnozes turintiems vaikams. Šuns pasirodymas darželyje kaskart pradžiugindavo ir vaikus, ir darbuotojus.
Kad vaikų emocinė būsena po šių susitikimų buvo pakili, nekyla abejonių. Mažieji apie tai čiauškėjo tarpusavyje ir su tėvais. Jiems patiko ne vien šuo, bet ir tai, ką ir kaip jie su šunimi veikė, ko mokėsi.