Terapinis šuo bendrauja su žmogumi, dalindamasis su juo savo emocijomis.
Toks šuo atidžiai stebi žmogų, „skaito“ žmogaus kūno kalbą ir fiksuoja žmogaus akiai nematomus dalykus. Tai daro pasitelkdamas savo jusles ir išvystytus socialinius gebėjimus.
Visais įmanomais būdais terapinis šuo prisitaiko prie žmogaus – galima sakyti, kad šuo „persiima“ žmogaus emocijomis. Būtent todėl terapinis šuo su žmonėmis turi bendrauti noriai, džiaugsmingai, ir tik tuomet šis bendravimas turi terapinį poveikį.
Žmonės yra labai skirtingi: nevienodų manierų, skirtingo temperamento, turintys fizinių ir psichinių negalių, o terapinis šuo prie visų šių keistenybių turi prisitaikyti. Bet juk šuo – gyva, jautri būtybė, jo kantrybė taip pat turi savo ribas. Vadinasi, šuniui nėra taip lengva, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti…
Grįžtamasis ryšys tarp terapinio šuns ir žmogaus, kuriam teikiama kaniterapijos paslauga, nėra begalinis, todėl vedlys turi atidžiai stebėti šuns kūno kalbą ir, pastebėjęs gyvūno streso požymius, reaguoti – taikyti kitus terapinio darbo metodus, kuriuos savo arsenale visada turi kaniterapeutas arba kaniterapijos asistentas. O šuniui tuo metu turi būti sudaryta galimybė pailsėti.
Terapija užsiima ne vienas kuris nors specialistas ar šuo, o visa kaniterapijos komanda: terapinis šuo, šuns vedlys ir kiti specialistai. Kūrybingai ir darniai dirbanti kaniterapijos komanda išties kelia nuostabą.
Bet kad taip būtų, reikia planuoti kiekvieną užsiėmimą ar susitikimą su šunimi. Jausti didelę atsakomybę prieš žmones, su kuriais dirbama. Taip pat būtina jausti ypatingą atsakomybę prieš svarbiausią terapinių užsiėmimų „įrankį“ – terapinį šunį.
Šuns glostymas nėra kaniterapijos esmė. Terapija su šunimi yra kur kas sudėtingesnė, specifinių įgūdžių, žinių, išradingumo ir kūrybos reikalaujanti veikla, žinant savo ir terapinio šuns galimybes, saugant gyvūną nuo pervargimo.
Kaniterapijos asociacijos narė Sigrida Rupšytė-Paleičikė
Guodos Kavaliauskaitės nuotr.